Vakar (1 dalis)

Iki Perėjimo buvo likusios septynios Dievų Dienos, arba septynios Didžiųjų Dievų valandos, arba Septynios Super Dievų minutės. Akimirksnis, per kurį galėsi pasirinkti Realybę.
Mažoji vagiliaujanti Varna gavo teigiamą atsakymą iš Žinių Akademijos. Taip, priėmimas dar vyksta, reikia paskambinti nurodytais telefinais, delfinais ... galaktikos mobiliaisiais, ir tave užrašys į Akademija, kurią pabaigus Varna gaus diplomą, patvirtinantį ... tiesiog patvirtinantį, kad Varna yra ne sapaliojanti bet ką paauglė, o Didžiųjų Visatos Paslapčių Žinovė. Tuomet nereikės vagiliauti maisto likučių nuo Dievų puotos stalų, patys Dievai suneš Varnai viską, ko jai reikės. Ji taps Didžiąja Išmintingąja Varna.
Reikėjo skubėti, juk tai kas įvyko per ateinančius septynis metus, negalėjai net gražiausiame sapne susapnuoti... kaip būsi, taip sapnuosi, Mažoji Vagiliaujanti Varna nenorėjo vėl sapnuoti Košmarų, todėl griebėsi, kaip skęstantis šiaudo, bet ko, kas galėtų padaryti jos Sapną gražiu, tokiu gražiu, kaip delfinų šokis. Gaudė viską, kas krisdavo jai iš dangaus, kuomet Dievai rengdavo Šventes, slapčiomis skaitė jų knygas ir kartą pateko į uždraustą zoną, kuri ją pakeitė kartą ir visiems laikams.
Norint patekti į uždraustą Zoną, turi žinoti vietas, per kurias atsiveria išėjimai į kitus matavimus. Tam reikalingi Vedliai, gerai išmanantys savo darbą. Mažoji Vagiliaujanti Varna ilgai ieškojo tinkamo Vedlio. Ne Vedlys, o Vedlė atsirado tartum iš niekur, kai Varna jau buvo pasiruošusi priimti jai siunčiamas žinias. Radio bangomis. Klausė Vedlės metus laiko, klausėsi atidžiai, bandydama sugauti nors vieną melo vibraciją balse, nenorėjo atsiduoti į pirmo pasitaikiusio šarlatano rankas, kol suprato, kad Vedlė nemeluoja, ar bent nemano tai daranti. Dar daugiau, Mažąją Vagiliaujančią Varną stebino Vedlės drąsa šnekėti į Galaktikos eterį tokius pritrenkiančiai nuostabius ir paprastus dalykus, tartum jį gyventų Elfų realybėje, gerieji žmonės dar ne taip senai būtų ją supleškinę ant laužo, o ir dabar... tai galėjo daryti tik žmogus turintis Galingas apsaugas. Apsaugas prilygstančias Dievų apsaugoms.
Mažoji Vagiliaujanti Varna sukaupė visą drąsą ir nukeliavo pas savo pirmąją šio įsikūnijimo Vedlę.
Pirmas trijų dienų Seminaras, kainavo nedaug, kaip vidutinės kokybės batai ir Varna liko patenkinta.
Vedlė rinko dideles žmonių grupes, tai sustiprindavo kelionių jėgą ir Mažąjai Vagiliaujančiai Varnai tai labai tiko, pasislėpti didesnėje grupėje buvo lengviau. Slėptis lyg nebuvo ko, bet jai vis atrodė, kad jeigu ją aptiks, tai tuoj pat išmes iš grupės, nors tiksliai nežinojo kodėl, o gal ir žinojo, žinojo nuo pat pradžios, puikiai žinojo kas įvyks, o kaltininkas bus jos tikslas – aštrus ir rėžiantis, kaip peilis - pakliūti į uždraustas zonas. Mažoji Vagiliaujanti Varna net nebandė suprasti, ar tai JOS tikslas. Bet puikiai žinojo, kad įvykdyti šį tikslą galima tik gero Vedlio vadovaujamos grupės pagalba. Negali sakyti, kad visa kita jai nepatiko. Patiko, netgi sužavėjo, Mažoji Vagiliaujanti Varna atrado daug gerų ir daug blogų savybių savyje, pradėjo keistis, tačiau jos tikslas, kaip slaptas sąjungininkas kuždėjo į ausį, kad tai tik žaidimai, kad Mažoji Varna turi atlikti kai ką daug svarbesnio. Jinai žinojo, kad Tai laukia ir Tai veda ir Tai leidžia Mažąjai Vagiliaujančiai Varnai žaisti, kiek jai norisi, lygiai iki tol, kol neateis laikas.
Laikas atėjo savaime. Kaip pritrauktas. Vedlės bendražygiai organizuojantys Seminarus, patys pasiūlė išvažiuojamą 10 dienų Seminarą, ir buvo suteiktos visos sąlygos tenai keliauti, Mažoji Vagiliaujanti Varna net nustebo, kad nereikėjo net piršto pajudinti o jinai atsidūrė miške prie ežero.
Viskas vyko nuostabiai, Mažąjai Vagiliaujančiai Varnai nebereikėjo vagiliauti nuo Dievų stalų, Įvairiausių pavidalų Dievai pritraukti seminariečių gerų ketinimų patys nusileido žemėn ir mainais į vibruojamą meilės ir džiaugsmo energiją siūlė savo gėrybes. Varna atrado, kad išgyventi užtenka maitintis Dievų maistu. Na gal, retsykiais atsigerti vandens ir kokią duonelės plutą... Varna svaigo nuo Dievų artumo, beveik nebejautė nei savęs, kaip vieneto, nei savo tikslo, tik kimšo ir kimšo Dievų energiją, kol pats tikslas nepriminė apie save.
Tai nutiko vienos Aukščiausios kelionės metu, kai Varnai atsivėrė akys ir jinai jį pamatė. Viskas įvyko žaibiškai, prasidėjo galinga audra su lietumi, žaibais ir griaustiniu, Dievai pyko, Dievai tiesiog pašėlo.
Mažoji Vagiliaujanti Varna suprato, kad padarė kažką neleistino, Dievų menių Saugotojai vijosi ją laiko koridoriais, bet nei vienam nepasisekė jos pavyti ir atimti jos grobio. Kaip visoms varnoms, jai patiko žibantys daiktai, ypač auksas, kurio buvo pilna Dievų menėse, bet tai, ką jinai iš ten parsinešė, pranoko visus lūkesčius.
Tai buvo ženklas, auksinis ženklas su sidabriniu ornamentu. Regis, nieko ypatingo, bet, tai kas atsitiko Mažąjai Vagiliaujančiai Varnai prie jo prisilietus, pranoko visus lūkesčius. Visas laikas atsistojo viename taške ir Varna kaip per binoklį galėjo vienu metu žvelgti į praeitį, ateitį ir dabartį, ne kieno nors kito, o savo. Prasiskyrė tamsos šydas ir Varna regėjo savo praeitį, kuri buvo tuo pat metu ir dabartis. Matė save, kaip senai panirusių po vandeniu Atlantidos Šventyklų aukso Saugotoją, matė Atlantidos žynius virtusius delfinais,  matė, kaip vijosi aukso vagilę Mažąją Vagiliaujančią Varną ir jos nepavijo, matė, kad ženklas kurį pasigrobė Mažoji Vagiliaujanti Varna, ateityje iškels Atlantidą iš saugančio vandenų glėbio ir .... Mažoji Vagiliaujanti Varna bus nebe Mažoji Vagiliaujanti Varna o ... tam kuo ji taps ateityje nusakyti, žodžių nebuvo.
Mažoji Vagiliaujanti Varna pasikeitė visiems laikams.
Vedlė suprato kad Atsitiko, gal net suprato daug daugiau, nei Mažoji Vagiliaujanti Varna, Dievai daugiau nebeįsileido į savo spindinčias auksu menes, pačioje Seminaro pabaigoje atsiuntė ugnį, supleškinusią tą vietą, kur Mažoji Vagiliaujanti Varna gavo iš Vedlės savo pirmąją šio įsikūnijimo Iniciaciją, Iniciaciją turėjusią visiems laikams surišti Varnos ir Dievų likimus, o gal Varnos ir Vedlės likimus? Vagiliaujanti Varna jautėsi kaip vagiliaujanti varna, jai buvo skaudu, jautė kaltę dėl Dievų pykčio ir dėl nemalonumų, kuriuos pridarė Vedlei, nors Vedlė, regis dėl to nei kiek nesijaudino, o jeigu ir jaudinosi, tai buvo daugiau suvaidinta, nei tikra ir Mažoji Vagiliaujanti Varna pajautė, kad pirmą kartą gyvenime jai pasisekė nugvelbti kažką vertingo. Kažką daug vertingesnio nei Dievų draugystė. Buvo tik keista, kad tą daiktą pavogė pati iš savęs. 
Grįžus į įprastą Būtį, kuri anaiptol nebuvo prisodrinta dievų dėmesio, Mažąjai Vagiliaujančiai Varnai, pakilusiai į aukščiausias aukštumas, ėmė trukti to gyvenimo, kuris buvo seminaro metu, jinai nulėkė į dar vieną Seminarą, Vedlė, regis, puikiai suprato ko Varnai trūksta ir pasiūlė įkurti tokių pat varnų klubą, bet Mažoji Vagiliaujanti Varna vis dar negalėjo kalbėti, jos Dydysis Tikslas jai draudė tai daryti, kol vieno klubo susirinkimo metu, į ją nusileido Dvasia.
Mažoji Vagiliaujanti Varna buvo demaskuota.
Tai buvo pabaiga. Varna nesuprato, kodėl yra blogai, kad, Vedlės žodžiais tariant, jos Esmė – Galingas Dvasios Karys? Negi Vedlė vėl įžiūrėjo tai, kas buvo paslėpta nuo Pačios Varnos akių, gal tikrai, kaip pasakė Vedlė, jos kažkur labai laukia? Tik kur?
Mažąjai Vagiliaujančiai Varnai tuomet pasirodė, kad visą  auksą išneštą iš Šventyklų, jinai turėtų sudėti prie Vedlės kojų. Vagiliauti pačiai iš savęs ir sunešti prie Vedlės ir jos Dievų kojų. Tik tuomet turėtų prisodrintą Dievų Būtį. Galėtų maitintis sėdėdama už Dievų stalo, tiesiai iš Vedlės rankos. Mažoji Vagiliaujanti Varna daugiau nėjo į klubo susirinkimus. Dydysis tikslas jai neleido, tiesa, kaip visuomet, originaliais būdais. Mažoji Vagiliaujanti Varna niekaip negalėjo mesti rūkyti.
Mažoji Vagiliaujanti Varna pajautė, kaip sustojo laikas. Staiga suprato, kad gyveno užsukta programos „Būk, išlik, išlauk“ ir kad ta programa veikia toliau, kad tai daug galingiau, nei ji pati. Visuomet žinojo, kad kažko laukia ir reikia slėptis, išlikti šešėlyje, kol neatėjo laikas. Suprato, kad visą laiką gyveno kaip miegodama, ar tiksliau, kaip paskendusi, atsiskyrusi nuo savo esmės, Esmės, kuri žinojo viską.
Mažoji Vagiliaujanti Varna išskrido ieškoti savęs pačios. Jautė, kad reikia traukti į praeitį. Antrą kartą apsilankė vietoje, kur galima patekti į kitus išmatavimus.
Didžiulėje dykumoje, kurią reikėjo perskristi, siautėjo taifūniniai vėjai, keldami smėlio debesis iki pat dangaus, skrydžio metu pamatė ir savo esmę - auksinę skraidančią lėkštę, kuri gulėjo pačiame vandenyno dugne, apaugusi dumbliais, gerai paslėpta, tyliai, tyliai laukė savo laiko pakilti. Laiko, kuris dar neatėjo.
Laikas sustojo, pasiekęs didžiausią aukštį. Ir nors Varna nenuleido sparnų ir toliau skaitė visas įmanomas Vedlių knygas apie Keliones ir apie Dieviškos Būties Žemėje sukūrima, laikas stovėjo. Kol vieną dieną pradėjo bėgti atgal. Po to, kai Mažoji  Vagiliaujanti Varna nusprendė, kad visoms varnoms reikia statyti šventyklą. Šventyklą iš akmenų suneštų tų pačių varnų ir jų pačių palaimintų ir Dievams paaukotų. Laikas staiga apsuko ratą ir nesustabdomai pradėjo bėgti atgal, nesulaikomai, kaip smėlis pro pirštus, ar sparnus.
Gyvenimo supynės, pasiekusios didžiausią aukštį stulbinančiu greičiu leidosi žemyn. Kaip Damoklo kardas. Mažąjai Vagiliaujančiai Varnai norint išgyventi teko atiduoti viską, ką gavo iš Dievų ir dar pridėti dalį savęs. Kai Supynės sustojo pačiame žemiausiame taške, buvo prabėgę metai, atidavinėjant įvairiausias skolas, maitinant Dievus emocijomis, o žmones kalbomis, pristatinėjant vienus kitiems, dalyvaujant kovose, regis, neturinčiose jokios kitos prasmės, tik kovoti. Mažoji Vagiliaujanti Varna laikėsi iš paskutiniųjų, kol suprato, kad pavargo. Pavargo beveik mirtinai. Tuomet laikas vėl sustojo.
Kai laikas vėl sustojo, Mažoji Vagiliaujanti Varna staiga aptiko save stulbinamai nutolusią nuo Dievų ir nebenorinčią niekur keliauti.
Buvo likusios septynios Dievų Dienos, arba septynios Didžiųjų Dievų valandos, arba Septynios Super Dievų minutės iki didžiojo Perėjimo. Akimirksnis, per kurį galėsi pasirinkti Realybę.