Pirmasis susitikimas su ragana

Kojos kliuvo už susiraizgiusių žolių ir pasislėpusių kemsynų. Baravykų galvos viliojo vis giliau į tankmę. Nors jaunos eglaitės stovėjo neperžengiama siena, šiaip ne taip prasibroviau pro jas. Pakėlusi akis, aiktelėjau - ant žalsvo samanų kilimo stovėjo... namelis ant vištos kojelės.
Ta višta turėjo būti milžiniško dydžio, o namelis - šimtmečių senumo. Mano akys išsiplėtė iš nuostabos. Sucypė prasiveriančios durys ir pasigirdo džeržgiantis balsas:
- Užeik, viešnia būsi.
To dar betrūko! Kandu sau į pirštą - ar nesapnuoju?
- Nesapnuoji, užeik! - pati tikriausia ragana iškišo galvą. Ar tik ji neskaito mano minčių? Jei taip, bloga aš jai nelinkiu, tad ir bijoti nėra ko.
Po samanom liūliavo raistas, o gal mano galva svaigo. Pasisuko ir trobelė durimis į mane. "Technikos stebuklas", - pamaniau. Ir susigriebiau: gal juokauti čia nevalia?
- Labas... - aš visiškai nepažinau savo balso.
- Sėsk, mieloji, ne kiekvienam čia tenka užsukti.
- O išeiti ar kiekvienas iš čia gali, kada panorėjęs? - pasitikslinau, nes nosį užėmė svaiginantis kvapas - dūmų ir džiovinamų žolių.
Ragana prasiviepė bedante burna.
Kai akys apsiprato su prieblanda, aš įsistebeilijau į ją. Ir nusivyliau. Tai buvo paprasčiausia ragana - pražilusi ir susivėlusi, ilga nosim su kuprele, juodom įkritusiom akim. Jos pakumpę pirštai nervingai krutėjo, trupindami kažką į dubenį. Ką gi, amžius daro savo. Tyloj ir vienatvėj gyvena, o vis vien stresų neišvengia...
- Pavaišinsiu arbatėle, nusiraminsim, pralinksmėsim... - ragana iš tikrųjų skaitė mano mintis.
"Kažin, ar ne narkotikų užgirdys... " - pamaniau. Tiek to. įsidrąsinau ir apsižvalgiau aplinkui. Pajuodusi krosnis skleidė tylią šilumą, o ant jos ūžė tuoj tuoj užvirsiąs puodas. Kampuose mėtėsi skudurai, senos knygos ir storo molio indai. Palubėj tarp dulkėtų voratinklių kybojo džiūstančių žolelių ryšuliai.
Ragana nejudėdama stovėjo prie krosnies, įsmeigusi akis į puodą.
Nepasisukdama pamojo man pirštu. Aš priėjau ir pasilenkiau virš puodo. Vandenyje smulkūs burbuliukai buvo nusėdę puodo dugną ir lėtai kilo į viršų.
- Tai pirmoji stadija... - sušnibždėjo ragana.
Puodas nustojo ūžti, burbuliukai, staigiai didėdami, šoko viršun. Ragana mestelėjo viską iš saujos puodan ir akimirksniu jį nukėlė. Koks vikrumas tokioj senatvėj! Pasisuko į mane:
- Trečia stadija būna tada, kai vanduo jau smarkiai kunkuliuoja - jis tada jau būna perviręs. Tokį gerti nelabai sveika. Jūsų prosenelės tai žinojo ir prisaikdindavo nė sekundės nevirinti tuščio vandens - tada dūšelės skaistykloj kenčia. O dabar jūs visi tokie protingi - užsimiršę ateinat į virtuvę, o ten - puode pusę vandens nuvirę. Likusį geriat... - jau su panieka ragana dėstė.
Kai ji nukėlė dangtį, nuostabus aromatas pasklido po lūšnelę. Aš nurijau seiles.
- Gersi?
- Aha! - noriai atsakiau.
Nemaniau, kad kada nors turėsiu draugę raganą. Mūsų puodeliai ištuštėjo. Ragana žvilgtelėjo pro langelį - jis švietė žaliu miško paveikslu - ir pasisuko į mane.
- Sutemos atslenka - bjauri valanda. Tad greičiau dink namo!
Vos spėjau atsikelti, kai ji mane tiesiog išgrūdo pro duris.
Išsigandusi nėriau stačia galva žemyn. Še tau ir draugė!
- Ir ant akmenų nesėsk, ypač prie šaltinių! Ir prie senų medžių kamienų nesiglausk! - pavymui dar šūktelėjo.
Atsipeikėjau begulinti raisto pakrašty. Baisiai skaudėjo galvą. Tai nuo gailių - jų tiek daug aplink. "Sapnas, ar ne? " - svarstydama lėtai traukiau smėlėtu miško keliuku. Pasiekusi laukymę, dar atsigręžiau. kaip ji man pasakė?
"Kai pasiilgsi, užeik!