Mergytė

Jos likimas buvo išpranašautas kažkurioj knygoj. Senai sutrūnijusioje, nebeegzistuojančioje:
„... plaukai plaikstėsi vandeny it vėjyje. Lūpose – Giesmių Giesmė. Ausyse – pasaulio miniatiūrinis krebždėjimas. Akyse – juodi perlo karoliukai. Žvangėjo pirštai it per sniegą bėgančio širmio kanopos... “
Tik  vieną kartą jai buvo lemta pajusti laiko ratą.
Įkvėpti pasaką motinos įsčiose ir iškvėpti pabaigos pradžią gėlame, akmenukais spalvotame upės vandeny. Tekančiame.
Tik jai vienai buvo lemta išbyrėti pilkomis dulkėmis. Nuskambėti, nužvangėti.

***

Ji buvo maža Mergaitė. Ilgom kasytėm, perrištom raudonais kaspinais. Ir svarbiausia akys – visada liūdnai išplėstos.
Kiekvienas rytas jai prasidėdavo stebuklu. Pasakos sekimu. Jai visuomet vietoj šilto pieno ir bandelių rytais sekdavo pasaką  skudurinukė, prikalta ant sienos, šalia jos lovos.
O tą paskutinį rytą ji pabudo kitaip nei visada: šaltais pirštukais pasitrynė traiškanotas akis. Ir nusišypsojo gailiai. Veidas buvo sustingęs, be jausmo. Tik akys kaip visada plačiai atmerktos.
Ir pasakos niekas šį rytą nepaseks. Pabudo kiek per vėlai, rytas jau buvo iškeliavęs. Į Pirėnų kalnynus.
Metas. Užbaigti savo kolekciją – vienišą, kvepiančia jūros druska. Kolekcija iš vienišų, pasimetusių žmonių – šlapių, skaidrių, keistų, besikeičiančių kaip upės akmenukai. Tai -  Kolekcijos Kolekcija. Šiandien turėjo būti ta diena, kai maža Mergytė galės įdėti paskutinįjį akmenuką į seną, mažutį, rudą lagaminėlį. Kolekcija bus baigta.

***

Seniai Jį stebėjo. Visada Jis pasirodydavo prie pakelės kryžiaus. Dvyliktą ir trys minutės po pietų. Atslinkdavo ir kaip šešėlis stovėdavo ir žėrėdavo Jo  akmeninis veidas skaisčia indigo spalva, maišydavosi su cinamoniniais saulės spinduliais.
Tuo metu ji, Mergaitė, visada išeidavo į kiemą pasemti vandens iš šulinio savo vieninteliam Širmiui. Visuomet Jį stebėdavo akies krašteliu, karts nuo karto pasitaisydama savo kasikes. Žaižaruojantis Jo veidas. Kaip tik tokio jai ir reikėjo.
Ketvirtą valandą, kai saulė pradėdavo leistis, Jis nusiimdavo skrybėlę ir murmėdamas vakaro maldą išskrendačiom varnom, iš lėto traukdavosi atbulas į visada rūke skendintį kelią.
Mergytei būtent Jo trūko tekančios upės akmenukų kolekcijoj. Kruopščiai rinktų ir sudėtų į rudą, nutriušusį prosenelės lagaminuką.
Tačiau reikėjo dar truputuką palaukti – trijų mėnulio pilnačių, kada jo veidas dienos šviesoj atspindės ugnies žarą.
Dar reikėjo truputuką palaukti. Kol atėjus Trečiajam rudeniui, varnai pradės verkti aguonų ašarom.
Dar reikėjo palaukti.
Ir taip kiekvieną rytą ji išeidavo į kiemą, pasisemti vandens. Ir taip kiekvieną kartą akies krašteliu stebėdavo Jo žaižaruojantį indigo veidą. Mergytei vaidendavosi, kad saulė niekada nenusileis, kad jo veidas niekada taip ir nesužibės ugnies žara.
Ji jautė, jog šis akmenukas, atslenkantis it šešėlis – nepagaunamas it išsidraikusios laumių raganų plaukų sruogos rudenį. Ir svarbus. It paskutinė mozaikėlės delelytė jos likmo rate. Ji tai žinojo ir baisu buvo prisipažinti, kad varginant tam laukimui jai patiko uosti ore tvyrantį cinamoninį ramybės kvapą.
Ir tą rytą Mergytė pabudus, suvokė, kad kažkodėl pramigo, neišgirdo pasakos, nepasėmė Širmiui vandens. Neatėjo Jis prie pakelės kryžiaus.
Tik Mergytės Širmiuko karčiai, žvangėdami ant žvyrkelio pranašavo varnų ašaras. Ji pramigo.
Maža mergaitė. Išplėstom akim. Lėtai, kaip niekad anksčiau, išlipo iš lovos. Vienais naktiniais, išsitaršiusiais ir nesupintais plaukais, kurie painiojosi tarp rankų pirštų, lindo į burną, badė akis.
Basa pritipeno prie raudonmedžio komodos, ištraukė senučiuką rudą lagaminą ir kaip niekad tuščią, paėmus dviem rankom ištempė į kiemą.
Širmio karčiai žvangėjo vis stipriau. Ir klapsėjo varnų aguoniškos ašaros.
Dabar ji, Mergaitė, paliks lagaminą prie šulinio ir keliaus visada rūke skendinčiu keliu.
Ji kažkurioj knygoj kažkada perskaitė savo likimą. Tikėjo, kad knygos nemeluoja. Galbūt todėl buvo ramu.
Klykt. Nuklykė paukštis.
Šlept. Drėgni žingsniai per žvyrkelį.
Ššššš. Tylūs Mergaitės burtažodžiai – murmesiai. Įsipainiojo į medžių pirštus.
Tik jai vienai taip reikėjo pajusti laiko ratą. Išgirsti pasaką motinos įsčiose ir iškvėpti pabaigos pradžią tekančios upės vandeny.
Balti naktinukai siūbavo ant žaižaruojančio indigo spalvos akmens, kvepiančio cinamoniniais saulės spinduliais.
Juk nebespės grįžti Mergaitė užbaigti kolekcijos. Ateis kita. Tokia pat maža, bet jau dykumų Mergaitė. Sausu juoku ir byrančio smėlio akim.
Taip buvo parašyta kažkurioj knygoj. Seniai nebeegzistuojančioj.