Gervinio batai

Gervinis nušvilpė batus. Du. Bet ne porą. Abu vienodi ant vienos kojos - kairės. Ne visai vienodi - vienas didesnis. Nušvilpė, nes pardavėjos - vištos, karvės, blusos, netikšos,o batai beprotiškai, nesuvokiamai brangūs ir nėra nei vienų, kurie atitiktų Gervinio batų viziją. Savo prakiurusius sandalus irgi pasiėmė. Negali žinoti, gal dar teks ir tų atsiprašyti.
Nebūtų tos vištos nugaros atsukusios plepėjusios, nebūtų piktai į pirkėjus dėbčiojusios, o paslaugiai dešinį batą atnešusios - neturėtų dabar bėdos, o Gervinis - naujų batų.
Eina Gervinis gatve - dešine puse, prie pat sienos, kad kairys batas ant dešinės kojos mažiau matytųsi ir jaučiasi lyg labdarą gavęs. Ir saulė švietė ir laimingas buvo kol namo parėjo ir į veidrodį pasižiūrėjo. Ne tiek tas batų dydžio nevienodumas matyti, kiek dešinės kojos kairumas. Ir pradėjo Gervinis dešinės kojos nebemylėti. Jei viena iš kojinių kiaura - ant dešinės mauna, jei nagus kerpa, tai dešinės kojos kažkaip kreivai, įstrižai. Ir eidamas ją statydavo pasuktą, pakreiptą. Lyg ne Gervinis, o ta jo koja būtų apsivogusi. Bet koja, rodos, nelabai kentėjo - batas nors ir kairys, tačiau didesnis - nespaudė.
Gervinis, kaip pavyzdingas eismo dalyvis - vis dešinės laikėsi. O jo koja pastebimai kairėjo. Net kojos pirštai pasikeitė. Nuo šiol ją Gervinis centriste vadino. Jei toliau taip eisis - arba batų teks atsisakyti, arba...

Moralas: kieno vežime sėdi - to ir giesmę giedi.