7-832, taip vadinuosi

lėtai ir gana maloniai mano koja slysta peiliukas. šalia, kaip visada, stovi Margarita, mūsų vadinama Freken. vardas, deja, parinktas ne pagal išvaizdą: apkūni, plačių pečių, apsiblaususių akių, lyg visada norėtų miego...
rožinis skustuvas baigia darbą ir aš perbraukiu ranka per koją. glotnu... Freken paima uždraustąjį įrankį ir, kaip jau įprasta išsitraukia juodą užrašų knygelę. nežinau kodėl, niekaip negali įsiminti mūsų vardų.
- pavardė?
- gal vardas?
- vardas, taip.
- Julija.
- numeris?
- septyni, aštuoni šimtai trisdešimt du.
kaip visada trumpai ir aiškiai. kalėjimo taisyklės. tvarka ir disciplina, nuo kurios mane pykina jau penkeri metai.
- laisva.
pereiname siaurą koridorių ir minutėlę pasijaučiu kaip namuose, per veidą pereina šilta oro banga. primena keptas bandeles, mamą...
antrą valandą duoda pietus. valgome visos kartu, prie pailgų keturių stalų. visur tvyro nejauki tyla ir jaučiuosi lyg veidrodžių karalystėj, kai galiu tik stebėti. paliesti. kalbėti. draudžiama. suprantama, juk pietų metas, dienos vidurys, suprantama... jokios logikos čia nerandu, nerandu ir draugių.
dažniausiai pietums būna blynai: bulviniai, miltiniai, kruopiniai, avižiniai,... kokių tik nori, miliojonas rūšių blynų, nuo kurių po kelių metų norisi vemti. sriuba, kompotas, kartais kava. pomidorų salotos, pačios šlykščiausios, nuo jų man išberia delnus.
- dviguba kavos su dvigubu cukrum ir dar, su dvigubu grietinėlės, ir į lovą, prašyčiau..., - sapnai, čia jie gali pražudyti...
tačiau ši naktis kitokia. pagal dokumentą ant viršininko gelsvai lakuoto stalo, tai paskutinė mano naktis. juodu ant balto parašyta, jog Julija Karenova, numeris 7-832, o taip vadinuosi aš, išeina į laisvę dėl gero elgesio ir taisyklių laikymosi.
taisyklės. įstatymai. tiesiog negalėjau elgtis kitaip, ne dėl to, kad norėčiau išeiti...
viskas paprasčiau, noriu čia gyventi...
geras elgesys... jau kelis metus nerūkau, taupau cigaretes laisvei. laisvei, kurios nebus...
- - -
- ar galima, viršininke, pasikalbėti?
- Julija, sveika.
- laba diena.
- ryt išeini, sveikinu, - keistai išsišiepęs paima į rankas blizgantį rašiklį.
- nereikia...
- suplonėjai.
- senai matėt...
- per senai, - nekenčiu tos kvailos šypsenos. pagieža širdyje verčia bėgti, bet pajudėti negaliu.
- aš nenoriu namo...
- - -
tiesiog neturiu kur eiti. juokinga? per daug, kad suprastum kokioje padėtyje esu. tam, kad galėčiau čia likti, kad galėčiau naudotis kalėjimo resursais, turėjau atiduoti savo kūną jam. nekenčiu jo rankų, raudono kaklaraiščio, blizgančio rašiklio...
žuvies diena. jau preėjo savaitė, tačiau niekas nepasikeitė. pomidorų salotos, nuo kurių mane išberia. tiek to, tegul...
argi nežiauru būtų paleisti nemokantį skraidyti paukštį?
raminu save, juk, galima sakyti,  esu laiminga...