Alisa ir Baltasis Triušis

Pro tunelį ilgą,
Pro baltą, raudoną,
Pro kompaso kryptį,
Pro rūmų balkoną,
Į mažą plyšelį –
Siauresnį už siaurą,
Į rūtų darželį,
Iš tuščio – į kiaurą.
Paspruko už lapo,
Už grybo užlindo,
Į mišką nukūrė,
Pasislėpė. Dingo.

Ji ieško jo rūmuose,
Bet nesuranda.
Pro kortų namelį,
Pro mėlyną gandrą.
Pakėlusi šaką,
Akis ji išvysta,
Bet katino žvilgsnis
Šešėliu nutysta.
Užuodžia kaljano
Svaiginantį kvapą,
Į dešinę suka
Ir randa ten taką...

Ir jo ten pėdutės
Įspaustos, dar šiltos!
Ji nuskuba tiesiai
Per kalnus, per tiltus.
Ji bėga, ji skuba,
Ir šaukia balsu:
-O Triuši Baltasis,
Sugrįšk, man baisu!
Sustoki, palauki,
Neskriausiu tavęs.
Tenoriu paklausti:

Sakyk prašau mielas, susipainiojau, kelintam jau čia puslapyje dabar esame mes...?
A..?