Sigitui Parulskiui ( "Tris sekundes dangaus" perskaičius )

2004-01-26


Aš turėjau nepaprastą etikos mokytoją. Dabar turiu kitą. Kai šnekam apie savižudybę, ji sako, kad negali žudytis, nes jos vyras nemoka kepti bulvių (ką jau kalbėti apie kiaušinienę). Ir dar ji sako, kad Sigito Parulskio „Trys sekundės dangaus“ yra šlamštas, nes romane be rusiškų keiksmažodžių ir šlykščių blevyzgų daugiau nieko nėra. Per Kalėdas savo kabinetą ji papuošia grojančiomis lemputėmis, o per pirmą naujų mokslo metų pamoką virš galvos užsirašo žodį IŠMINTIS...

Ne šventieji puodus lipdo?

Aš esu senovė, nes man patinka knygos. Pastarosios nėra pats pigiausias dalykas (ko nepasakysi ir apie gerą kosmetiką), bet, kaip sako mūsų lietuvių kalbos mokytoja, „prioritetus susidedame patys“. Todėl tą savaitę sirgo daug mokinių, todėl tą dieną mokykloje paskelbė karantiną, todėl aš (vis dar) moksleiviškai džiaugiausi ir, sukrapščiusi per porą savaičių kruvinai sutaupytus šešiolika, skuodžiau į knygyną. (Dar pamenu, kad buvo blogas oras ir mano batai leido vandenį). Išsigandau baisiausiai, nes prabėgusi akimis (ir pirštais) lentynas jos neradau. Pamaniau, kad baisiai nepasisekė ir kad turbūt taip jos ir negausiu. Bet gavau. Radau ją kažkur vidury lentynos ryškiai pasiklydusią ir lengvai įsibrėžusią melsvą viršelį. Sigitas Parulskis. „Trys sekundės dangaus“.

Negirk dienos be vakaro.

Galima taupyti pinigus. Galima taupyti laiką arba elektrą. Tikriausiai taupome tai, kas brangu, nes aš taupau knygas. Neleidžiu sau įsijausti ir perskaityti knygą vienu ypu per dieną arba dvi. Tik taip, kaip mūsų penkių asmenų šeimai sunku sutaupyti vandenį, taip Ritai Ivinskytei sunku sutaupyti Parulskį. Stengiausi baisiausiai. Pirmą dieną knyga gulėjo ant lovos, o aš žiūrėjau į ją iš tolo ir neleidau sau nei prisiliesti, nes žinojau, kad jei paimsiu – nepaleisiu. Kitą dieną leidau sau „truputį“ paskaityti. Romaną perskaičiau per tris dienas.

Ką gali atlikti tuoj, niekad nesakyk rytoj.

Taip paveikęs manęs dar nebuvo niekas. Net tas kvailas holivudo kino filmas apie kažkokį sportininkų agentą (nežinau, ar tiksliai taip tie žmonės vadinasi) su Tomu Kruzu ir mažu šviesiaplaukiu berniuku, per kurį vos neapsižliumbiau kaip teta Marytė bežiūrėdama „Titaniką“ ir pirmą kartą savo gyvenime užsinorėjau nuosavų vaikų.

Juokėsi puodas, kad katilas juodas.

Skaičiau puslapį po puslapio ir kas minutę manyje kažkas keitėsi. Neklauskite kas, nes to nežinau nei aš, nei jūs, nei tas burtininkas iš televizoriaus, kur užkalba vandenį. Atrodo, nieko aktualaus, jokių sentimentų ar antisentimentų aprašytam laikmečiui. Buvau per maža, kad ką nors prisiminčiau. Pamenu tik, kad tada parduotuvėse nebūdavo konservuotų žirnelių. Ir vis dėlto kažkas tokio (bijau pasakyti – artimo, nes šitą rašalionę skaitys mano mama, o ji kaip tik žada skaityti tą knygą) giliai sukrečiančio ir verčiančio pasiryžti kažką keisti. Gal ne gyvenime. Gal ne savo. Gal be reikalo.

- Koks tavo vardas?
- Auksinis kardas...
Nežinau. Gal todėl, kad nepropaguoju vakarinio meksikietiškų telenovelių žiūrėjimo. O gal dėl kokių kitų asmeninių priežasčių. Sužavėjo nepaprasta meilės istorija. Vyro meilės istorija. Taip vykusiai užmaskuota vulgarumu, bet iš tikrųjų tokia gili ir jautri. Nesu feministė (gal tam dar per jauna), tačiau prisipažinsiu, niekad nemaniau, kad vyrai taip mylėti moka. Arba aš dar labai nedaug išmanau gyvenimą, arba taip būna tik knygose.

Neperšokęs griovio, nesakyk: „Op! “

Lietuvos rašytojų sąjungos premiją gavo rašytojas Sigitas Parulskis (reportažą rodė per žinias), o kitą dieną Giedrius sveikino Ritą. Taip, kaip sveikinama per Kalėdas. Nors ne. Nes jis priėjo ir paklausė: „Ar girdėjai? “, aš atsakiau: „Taip“ (vos ne kaip per vestuves), o tada jis pasakė: „Sveikinu“ ir paspaudė petį.

Kas turi pradžią, turi ir pabaigą.

Gaila.