Žmogus – tas, kuris žaidžia

Eilinį kartą, kai mažas paukštelis ant mano kairiojo peties (tikriausiai zylė) čiulbėjo savo dangišką giesmelę didaktiniu pavadinimu: „Tu, beprote, pasigydyk“, išgirdau sakinį, gerokai pakoregavusį (tiksliai nežinau, į kurią pusę) tolimesnį mano gyvenimą. „Žmogus – tas, kuris žaidžia“. Man nepasakė ką, gyvenimą ar krepšinį. Todėl vėliau, jau nemigo naktimis (pageidautina  per pilnatį ir su milžinišku puodeliu stiprios kavos) panorau užsirašyti viską. Užsirašiau penkis.

Ali Baba

Žaidžiamas netyčia. Nepastebėjus arba visą kaltę suverčiant likimui. Taisyklės paprastos. Suburti stiprią (tiek fiziškai, tiek morališkai) komandą ir klausytis, kada pašauks kiti. Gerai, kai pašaukia. Tada pamiršti viską: mamą, namus, tikslus ir katę, besišildančią virtuvėj ant palangės. Bėgi. Jei esi stiprus ir pataikai į silpniausią vietą priešininkų komandoje, gali grįžti. Su teise į prisiminimus apie vaikystę ir su pasirinktu nugalėtosios komandos žaidėju (-ja). Tave pasitinka duona, druska ir apsiašaroję kaimynai. Klysti, jei manai, kad taip ir baigiasi žaidimas. Tave pašaukia vėl, kai mažiausiai tikiesi. Bėgi. Jau nebe taip greitai, kaip pirmąjį kartą, ir gal todėl nepataikai. Atsimuši į stipriai sukabintas priešininkų rankas. Iš pradžių kiek skauda, bet tai niekam nerūpi. Privalai laikytis taisyklių! Privalai pasilikti. Lieki. Klausaisi. Šaukia. Vakarienės.

Jurgeli meistreli

Šito žaidimo tikriausiai niekad nežaisiu. Nežaisiu, nes niekad neturėjau savo kaimo. Nes niekad neauginom linų, karvių ir ilgesio. Kai neturi, tai ir palikti nereikia. Ir širdis neskauda, ir eilėraščiai nesirašo. Nežaisiu dar ir todėl, kad net miesto neturėjau savo. Tokio seno ir didelio. Su vėjuotais apgriuvusiais skersgatviais ir prirudijusiais barokiniais fontanais. Tiesa, ten, kur gyvenau, buvo fontanas. Prie mokyklos. Vieną šiltą vasaros vakarą tyčia gaudėme vėsias jo čiurkšles. Vakaro vaivorykštes. Paskui mokyklos vadovybė nusprendė taupyti (tikriausiai vendenį) ir fontaną užkasė. Ir gerai padarė. Tokiuose fontanuose skęsta vaikystės lėlės.

Aukšta žemė

Žaidimas neurotiškiems fantazuotojams, apgaudinėjantiems pačius save. Mano mėgiamiausias. Smagu juk dar visai žalioje jaunystėje susikurti tikslą. (Privaloma – neįgyvendinamą). Paskui tikėti, kad darai viską tesingai, ir, kad kiti tavęs tyčia nesupranta ir nevertina. Keršyti jiems už tai po truputį. Ketureiliais, debiliškom fotografijom ar netgi proza. Gyventi taip visą gyvenimą. Įsitikinus, kad gyveni teisingai. Paskui perskaityti rajoninės reikšmės periodikoje, kad mirei. Senoj apgriuvusioj sodyboj Žemaitijos kaime. Iš bado. Vieną naktį iš trečiadienio į ketvirtadienį. Rugpjūty.

Gelbėk, sesele. Gelbėk, broleli

Alkoholikus, narkomanus ir pensininkus.

Dvylika pagaliukų

Ir iš viso. Tas dvylika kažkoks mistiškas skaičius. Dvylika apaštalų, brolių, juodvarniais lakstančių, ir dvylika metų vienoje, sovietmečiu statytoje, mokykloje. Kažkodėl niekaip negaliu surasti paskutinio pagaliuko. Žinau, kaip jis tarodo, kaip kvepia (negyvas, vyšnių lapais). Gali būti, kad kažkas jį rado. Pamanė, kad nereikalingas ir perlaužė pusiau, prieš tai žemėje po nusėdėtu parko suoliuku giliai įrėžęs: „AŠ MILIU NADEŽDA“. Jei taip atsitiko, tai aš tikrai nesu žmogus, kuriam sekasi. Nes, jei nerasiu pagaliuko, negalėsiu pradėt ieškoti. Kad ir laimės. O jei ir rasiu kada, tai gali būti per vėlu, ir tai, ko ieškau, gali būti taip stipriai pasisplėpęs, kad... Žodžiu reikia pasistengti.

P. S. Berods užvakar. Slampinėjau koridoriumi. Trečiame aukšte. Ties biblioteka. Ieškojau savo dvyliktojo. Radau pirmoką. Užtikrintą šviesiaplaukį. Pasiklydo? Nejaugi. Nepadėsiu. Tegul verkia. Pripras.


2004 pavasaris - vasara.