Postsovbio (4)

Bedievis

1988 metų vasara. Vasara, susupusi mano vaikystės pabaigą į geltonai žaliai raudoną audeklą, didingai išsiskleidusį nuo Vingio parko estrados viršaus. Prarėkta gerklė, skaudantys nuo plojimo delnai. Lie-tu-va - ir daugiau nieko nebereikia.

Vakarykščio mitingo aptarimas kieme su draugu, mūsų indėnų genties vadu. Kažkaip iš kalbos išeina, kad jis - krikštytas. “Negi tai – blogai? ”, - klausia manęs. Sutrinku. Mokykla mane išmokė, kad blogai. Mama - nieko nesakė. O dabar jau atėjo laikas spręsti pačiam – argi tai tikrai blogai? Raudonų plytų bažnyčios ir bobutės su dryžuotais saldainiais per “kermošių” – gerai ar blogai? Mamos nuotrauka su pirmosios komunijos suknele – gerai ar blogai? Močiutė – “Visi nekrikštai sėdi kalėjime! ” Atsakymas – “bet mano tėtis tai nekrikštas! ” – gerai ar blogai? Rožančiaus giedojimas klaikiais balsais per senelio laidotuves (taip ir išmokau “Sveika, Marija”), kai niekaip negali užmigti girgždančioje metalinėje lovoje – gerai ar blogai? Baimė, kad kiekvienas tavo žingsnis ir mintis bus pasverta, išmatuota – gerai ar blogai? A. Brazausko “atidavimas” paveikslų galerijos - Katedros - tikintiems – gerai ar blogai? “Ateizmo muziejus” su inkvizijos naudotais žaisliukais po Šv. Kazimiero bažnyčios skliautais - gerai ar blogai?..

Tai vėliau draugai pradės tuoktis bažnyčiose, A. Brazauskas – žegnotis. Tai vėliau milžiniškos minios seks geraširdiško veido senuką - Joną Paulių Antrąjį.  Tai vėliau jau vaikas, esantis nekrikštu klaus “Negi tai – blogai? ” Augau be Dievo. Ir nenoriu, kad jis ateitų patartas, nusižiūrėtas, išmoktas. Tiktų tik suvoktas.

Įtikėjimas

1998 m. rugsėjis. Pirmoji tų metų pamoka. Ant mokyklinės uniformos atlapo prisegtas Sąjūdžio ženklelis (pamenate, tokie plastmasiukai su popieriniu užklijavimu, pirmųjų kooperatyvų produkcija). Kitas klasiokas – su Gorbačiovo portretu. Aš – “geriukas”, jis – vos ne “blogiečių” vadas. Po pamokos auklėtoja prieina ir sako: “jeigu nori – nešiok tą ženklelį gatvėje, o mokykloje geriau nenešiok”. “Blogiečiui”, rodos, to nesakyta. Nepaklausau. Man Sąjūdis atrodo visagalis, o jeigu kas nors įvyks – jam apskųsiu. Taip ir pasakau vienam draugui, kuris mane taip pat įspėja, kad gali prasidėti pavojingi žaidimai – juk dar ne taip seniai buvo ir “bananų balius”! Juokinga! Tai buvo taip seniai! Lietuvoje nėra galingesnės jėgos už Sąjūdį – ir aš jo dalis!

Ignalinos AE blokada gyvąja grandine. “NE trečiam Pabaltijo tautų pragaro katilui”! Praleistos penktadienio pamokos. Klasės susirinkimas. Auklėtoja: “Aš manau, kad kiekvieno lietuvio pareiga pirmiausia yra mokytis! ”. Aš – “O aš manau, kad pirmiausia kiekvieno lietuvio pareiga yra dalyvauti tokiuos renginiuose! ”

Rusų kalbos mokytoja suabejoja mano tikėjimu. Kitą rytą negrabiai flomasteriais nuteplioju “plakatą” ir užrašau eilėraštuką: “Kam [pavardė] AtE? Gal kad sprogtų Lietuva? Ne, neleisim to daryt! Mes neleisim jos statyt! Pasistengsim išardyt! ” Lapą užkišu už stiklo prie rusų kalbos kabineto. Jis labai greitai dingsta. Apie mano žygdarbį žino tik mano draugai. Bet vis tiek jaučiuosi kovojantis – už Lietuvą!