Vienišoji

Sugrubę medžiai ir baugus,
toks šaltas ir niūrus dangus.
Sustingusi visa gamta
po letena žiemos kieta.
Dar gyvas tiktai upės vingis –
vanduo – švininis ir aptingęs –
vyniojas kaspinu vingiuotu,
o juo atplaukia tarsi luotu,
ne, ne lytis ir ne puta –
tai paukštė dieviškai balta.
Aplinkui spiečias rūmų damos –
antelės – pilkos ir neramios.
Bet tu viena, baltoji karaliene…
Gal  apraudi tu meilę vienadienę?
O gal, pilna jaunatviško laukimo,
plauki iš lėto pasitikt likimo?
Kas slypi tavo išdidžioj širdy –
pavasario viltis, ar netektis skaudi?