belaukiant

nepažvelgsi aukštyn, kai lietus,
nuo pečių krinta, kaip akmenys,
kai galulauky, pradalgėje,
pabučiuoja atšipusius ašmenis,
    ir tyliai verkia gandrai...

nepažvelgsi į mano akis,
kai perkūnas išmėtys dievus,
į šalis, ugnim, aitvarais,
ir tyla atrodys kaip sapnas,
    tikrai? netikrai?

nepažvelgsi gilyn, ten lašai,
tebeplaks, kaip širdis, senus ąžuolus,
kai praeinanti liepos naktis,
mėlynakiams gandrams valys ašaras,
    mirtis nusijuoks. atvirai.