Laiptai

Man patinka leistis laiptais. Taip paprasčiausiai leistis. Leistis, todėl, kad tai lengviau negu jais kopti. Koks nors svetimu (o labiausiai savo) gyvenimu nepatenkintas kritikas – literatūrinių analizių darytojas – galėtų įžvelgti šiuose mano žodžiuose pačią giliausią prasmę. Didžiausią žmonijos blogybę, kad „nusivažiuoti“ yra lengviausia ir maloniausia, kad kabintis į gyvenimą, sąžiningai dirbti, uždirbti, atstačius krūtinę iki paskutinio kraujo lašo kovoti su blogio demonais ir gyvenimo negandomis yra beprotiškai sunku... Pliurpalai. Man paprasčiausiai patinka leistis laiptais. Geriausiai iš penkto aukšto. Beveik negalvojant apie gyvenimą.

Kai kuriuose namuose laiptai penktame aukšte nesibaigia. Ten būna dar vieni laiptukai į viršų, maža aikštelė, langas, prie kurio stovi aprūkęs stiklainis nuo aštraus pomidorų padažo, tirštai prigrūstas cigarečių nuorūkų, ir rudai dažytos kopėtėlės, atremtos į tokia pat spalva dažytas mažytes dureles. Eilinį vakarą, kai kažkieno mama dirbo naktinėje pamainoje, tokioje aikštelėje bandėme surengti fotosesiją. Ir nė velnio mums neišėjo. Nes per ilgai kepėme blynus, o po to per ilgai jų nevalgėme, nes išmėtėme pro langą. Kai galiausiai kaimynė Birutė iš keturiasdešimt aštunto nustojo aiškinti, kad mūsų vaikai bus nenormalūs, o blynai ramiausiai ilsėjosi nebe Birutės gėlynėlyje, o trečiame šiukšlių konteineryje iš kairės, paaiškėjo, kad mūsų name tokios aikštelės nėra.

Ketvirtam aukšte gyvena porelė. Pensinikai, iš neturėjimo kur dėti laiko ir proto patapę visiškais idiotais. Jie augina šunį. Absoliučiai negražų ir visiškai kvailą. Žiemą šuniuko Mamytė (taip šeimininkai vienas kitą vadina, šeiminikė – Mamytė, šeiminikas – Tėvelis) apmauna savo augintiniui kojines ir eina su juo pasivaikščioti penkiolika kartų per dieną. Sūnelis (kai pagalvoji, iš tikrųjų ne ką ir skiriasi nuo šunelio) atsidėkoja „maloniai“ apgrauždamas Mamytei koją. Mamytė už tai nė kiek nepyksta, ji tik liepia Sūneliui atsisveikinti su draugais (kieme žaidžiančiais vaikais, kuriuos tas gyvūnas irgi mielai suėstų) ir keliauja į savo ketvirtą aukštą. Užtad Mamytė labai pyksta, kai Tėvelis grįžta iš žvejybos (arba iš sodo) girtas. Tada Mamytė šaukia, o Tėvelis tyliai arba rusiškai keikiasi.

Trečiame aukšte sutinku žmogų.
- Labas, - sako, – gyvenime.
Ir aš jam glaustai paaiškinu, kad esu visai ne tokia. Kad laisvalaikiu nesipjaustau venų ir savaitgalių naktimis neatkasinėju numirėlių. Kad juodai dažyti akių vokai ir blakstienos tik išryškina mano akiniuotą žvilgsnį, kurio nepažįstami, nors kartais ir savi, bijo (kažkodėl staiga tuo suabejoju). Kad smarkiai ne pagal paskirtį panaudoti bambukiniai pagaliukai plaukuose visai ne aliuzija į žeistą sielą, o paprastas skiriamasis ženklas.
Žmogus paspaudžia durų skambutį. Girdžiu, kaip per kairį petį garsiai nusispjauna likimas. (Kaimynas įsijungė elektrinę gitarą). Suskaičiuosiu iki dešimt.

Antrieji aukštai būna brangiausi. Nes nėra taip aukštai, kad senyvas moteriškes (kurios per savo nelengvą gyvenimą susitaupė tokiai prabangai)  grįžtant namo ištiktų širdies smūgis, ir ne per žemai, kad be baimės balkone galėtum džiovinti pigius rūbus. Va, tokiuose aukštuose tos mažos džiovintos moterytės tvarkingais baltais kuodeliais augina katinus, pelargonijas ir neapykantas. Savo vyrams, mirusiems anksčiau nei jos pačios ar kaip kitaip jas palikusiems. Jaunystėms, pasireiškiančioms bučiniais televizijos reklamose sekmadienio vakarą ir garsia muzika ketvirtadienį po pietų. Meksikos blogiečiams ir tiems vaikams, kurie vadina jas močiutėmis ir vakar atvažiavę sutrukdė pamatyti, kaip gėris galiausiai triumfuoja.

Į pirmąjį kažkada atsikraustėme mes. Palikę seną namą miestelio centre su kurčiais kaimynais, didžiuliu kaštonu kiemo vidury ir beveik prabėgusiom vaikystėm. Vasarą malkinėje augindavome triušius ir eidavome maudytis į upę. Tą vietą dažnai sapnuoju ir galiu pasakyti, kad sapnuosiu iki mirties (jei jos sulauksiu). Ir ne dėl idiliškos nostalgijos gražiems vaikystės dalykams (ne visada jie tokie buvo), o iš pagarbos. Geltonam pliušiniam katinui, randeliui virš sesės antakio, pieniškai sriubai su cinamonu ir makaronais, nubrozdintiems keliams, ir svajonėms apie šiltą vandenį iš čiaupo. Kai kraustėmės, suvažinėjo mūsų šunį.

Kam reikalingos viso pasaulio telefonų knygos, internetas, pažinčių tarnybos, gydytojai, santechnikai ir meilė, kada žmonija turi tai, kas atstoja viską – laiptinės duris. Pastarosios atsidaro pačios, nes lauke stiprus vėjas ir dar vieni laiptukai. Marinuotų agurkėlių ar serbentų uogienės? Pamiršau. Teks grįžti.