iš ryto

iš ryto medžiai pūkuoti
išgąsdino šunelį pilką,
kuris pakėlęs koją tingiai
tesugebėjo pažymėti - sninga

iš ryto takas užpustytas
dar snaudė kojų išsiilgęs,
kai susipešę zylės storos
varveklių laužė tiltus

iš ryto krosnis tinginiavo,
senutę trobą šiluma apvilko,
o viduje prisiminimai vėl kvėpavo
pro eketę laukan išlindę

kaip pėdos nutraškėjo lėtos
su klegesiu nuo kalno nusiritę
ir taip giliai įpjovė rogių siluetas-
vaikystė grįžusi iš ryto