Ceremonijos

Laukėjam, prie žemės glundam,
kolei šikšnosparnių laikas.
Nemiegam ir sukam, sukam ratus
miesto kvartalais, kur taip lengva
laisvę užuosti.

Kasnakt po naują kailį gūžton parsivedam
ir nurengiam nesidrovėdami.
Prieš plauką paglostom- urgzteli kartais
pro sučiauptas lūpas.
Bet klauso.
Užkaukia laisvę pajutę.

Ir kas rytą tokia tuštuma guolyje palieka.
Kai saulė išdegina paskutinius
vyno lašus iš taurių.
Tarsi pavydėdama.
Sutemas lyg prakeiksmą
siųsdama.

O mes- tik kailius išsipurtom
ir slenkam patylom medžioklėn.
Ketera keteron, snukius suglaudę,
kur vyno taurių neskaičiuoja.
Kur kvepia meile.

Tik į akis niekam nežiūrim,
kad nepažintų, vilkais neapšauktų.
Sakys- ne mūsiškiai, antai,
veisliniai šunys. Čia svetimi.
Dar ne, dar ne laikas jiems
gentainius pažinti. 

Tiesos neištvėrę
vienumoj užsiskaudėtų.




Taip ir garbinam viens kitą-
per atstumą kailio.
Kad meilės laukt neprailgtų.