'*'...'*'

… Už lango ledinė pūga,  vėjas kankina medžius, tačiau tuo pat metu  žalodamas  ir save –  iš visų jėgų rėždamasis į stačią betono sieną. Prisiminus tą vaizdą net kūnas pagaugais nueina… Bet Tu guli karštoje vonioje – vanduo prisotintas kvapais, druskomis ir aliejais – stengdamasi atgaivinti sušalusią ir pašiurpusią odą.  Rusvai įdegęs kūnas atsipalaiduoja, oda prisisotina švelnaus ir kvapnaus vandens aromato.  Tarsi susilieji su visuma, aplink Tave tyvuliuojančiu vandeniu, tarsi mažyčiais aisbergais plaukiančiomis putomis… Vanduo stimuliuoja, atpalaiduoja – kiekvieną kartą krūpteli,  pirštais paliesdama odą…
Akys užkliūna už  kempinės, apie kurią buvai pamiršusi – dabar ji panaši į vienišą plaustą, praradusį savo naštą… Ranka sieki josios ir lėtai panardini. Iškeli virš galvos, grakščiai atsiloši ir palengva stipriai sulenki pirštus… Išsiveržęs vanduo artėja link kūno ir tą susidūrimo akimirka išsisklaido į šalis palikdamas tik gausybę mažų lašelių. Patekę ant kaklo jie pradeda savo kelionę… Pamažu kaklu bėga  žemyn… pasiekia pečius: dalis jų nuseka rankų linijomis, kita dalis pasisuka krūtinės link… Švelniai slysdami krūtimis, pasiekia rausvus spenelius – pasigirsta pokštelėjimas… Pritvinkęs lašas atitrūksta nuo kūno ir ręžiasi vandenin, susiliedamas su visuma… Kita maža grupelė toliau slysta Tavo švelnia oda… Praslenka ir toliau tįsta pilvu – nenorėdama jų netekti lengvai kilsteli dubenį… Vis bėga… Dalis įkalinti bambos skylutėje laukdami kada vėl galės priklausyti visumai…, nepasiekdami tikslo…