Rašyk
Eilės (73130)
Fantastika (2190)
Esė (1490)
Proza (10332)
Vaikams (2501)
Slam (49)
English (1103)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 26 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Tamsu. Ruduo. Kambaryje droviai plevena silpna žvakės liepsnelė (kažkuo panaši į mane), palengva, tarsi laukdami kol sustos laikas, apsnigtas baltos žiemos ašarų, kyla į dangų balti, pilki smilkalų pirštai. Jie siekia pakutenti lubas ir saulę, kad ši atsibustų ir pažadintų žemę iš miego ir liūdesio. O gal jie nori prikelti mane?
Jau kelinta diena sėdžiu ant palangės ir žvelgiu į baltą tuštumą. Gatve į visas puses laksto tarsi apduję liūdni žmonių veidai. Lietus, ką tik pabiręs iš dangaus, norėtų juos nuprausti ir uždėti kad ir po mažiausią šypsenėlę, tačiau visi jie slepiasi po skėčiais, po stogais. Atrodo, jog tiems žmonėms čis liūdesys net ir labai patinka. Tačiau aš to nemėgstu… Palaukit! Tuomet kodėl aš sėdžiu čia? Ne, man jau pats metas išeiti į lauką ir įkvėpti to gaivaus ir keisto rudens oro, tos nesuprantamos tylos ir baimės ją sudrumsti. Man jau pats laikas nusiprausti po tuo švelniu lietumi, kurio visi bijo. Aš išeisiu į nežinią (kaip iki skausmo banalu) ir eisiu į niekur. Eisui tam, kad eičiau. Tačiau galvoje neramiai muistysis tūkstančiai susirietusių klausimėlių, netikrų ir nesuprastų minčių, širdį draskančių prisiminimų… apie boružę… (gal tai tu? apie tave?) Ne! Šias mintis reikia išvyti šalin! Reikia paskęsti tuštumoj…
Dar sykį pažvelgusi pro langą į mažyčių pilkų skruzdėlyčių judėjimą, nulipu nuo palangės ir einu durų link. Eiti taip lengva ir paprasta. Atrodytų, jog skrendu, o gal aš tiesiog išverkiau visą tą liūdesį ir skaumą, kuris mane laikė prirakinęs prie žemės (kur aš tai girdėjau?)? Nesvarbu. Pažvelgiu į veidrodį. Taip, akys rodo viską, net ir tai, kad jau kelias naktis verkiau ir varčiau savo liūdnų prisiminimų knygą (liūdnų, nes jie jau pasibaigė), sukiojau tarp pirštų rūkstančią cigaretę, kurios dūmai kartkartėmis sumišdavo su smilkalų gijom, bei ilgesingai žvelgiau į taurę svaigulio… perpildytą… Taip pat jos parodo, jog dabar man į viską nusispjaut. Aš tiesiog noriu išnykti ir išsisklaidyti lyg dūmas, palikdama tik kvapą, tik prisiminimą. Bet ir jo nereikia. Aš tuoj išnyksiu toje minioje. L-ė-t-a-i, tarsi slinkdama į mirtį, užsimetu paltą ir apsiaunu batus.
-Na, ką? Padovanok man šypseną,- tariu sau žiūrėdama į veidrodį ir nenorom šypteliu, nors atvaizdas ir nepakinta. Bet ar tai svarbu? (pasakyk, kas svarbu, kaip matuoji svarbą sau ir kitam nutinkančių įvykių?) Svarbiausia, kad mano širdis ir mano siela pagaliau nusišypsojo, kad ir sau, kad ir niekam…
Užgesinu žvakę – užteks jai (man?) blaškytis tamsoje. Smilkalai dar vis teberūksta, tačiau jau nebeilgam. Tegu. Nuo jų gaisras nekils (žarijos užgesina bet kokią šilumą kaip priešą (draugą) nužudo karys). Paiimu raktus ir jau iš kito pasaulio užrakinu duris.

2000
2003-01-29 15:12
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 18 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2003-03-19 19:46
užmarštis
"Paimu raktus ir jau iš kito pasaulio užrakinu duris."
šis sakinys man nuskambėjo stipriausiai.
:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-02-03 00:24
lašai kyla į dangų
kaj shalta zhvake tik nudilgo tave.... kaj paputi- ruksta.. abejoju ar nuo zhvakes uzhgesinimo kad ir koks jis butu galima nusideginti pirshtus..:}}
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-01-29 17:33
482
482
o zhvakia kaijp uzhgiasini:uzhpooti ir nusidiagini pirshtus?:)
baxtialiejo,kaij suskaijcheu apia lietoo,siadiejima an palangies ir minchias kurioo niaisheijna ishvyti..
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą