Triušis

Gal matei į kurią pusę nubėgo baltas triušis. Vis bandau jį pasivyt, bret jis, matyt, daug greitesnis. Nebežinau net į kurią pusę jis nubėgo, net neatsimenu kaip jis atrodė. Tik bėgu pirmyn ir bandau jį pasivyt. Tokį baltą, šviesų ilgaausį, su maža, greit plakančia širdele. Nematei?

Maži kiškučiai griet pavargsta, todėl sustoja pailsint kojyčiu į klokį nors urvelį. Pasislepia ir tūno ten kol maža širdelė ima silpniau plakti, kada atgauna kvapa ir bėga tolaiu savo taku. Juk labai sunku begti tiesiu taku, kai tave prigimtis mėto vėto į visas puses. Sunku neišklysti iš tiesaus kelio.

O kelias čia buvo visada. Visada buvo platus ir tiesus. Tik pasaulis aplink jį dar platesnis ir įdomesnis. Pilnas kalnų, kauburių, upių, jūrų, miškų, visko jis pilnas... O kelias tiesus ir vienodas. Nuobodu juo bėgti. Kai bėgi per ilgai, taip ir traukia šokti į šalį... Pamatyti tas jūras,  upes, klalnus... Taip greitai plakanti širdis ir traukia nuklysti į šalį...

Ir aš jau pasiklydau. Nuklydau labai toli. Taip toli, kur nebematyti nei kelio, nei triušio, kuris juo bėga... Pmairšau ir kaip jis atrodė. Atrodo buvo baltas, o gal tik man taip pasirodė. Nesvarbu, visvien jo neberasiu. Teks rasti naują kelią. Juk pasaulis platus, vadinasi ir kelių jame gali būti daug. Tik gal žinot nuo ko man pradėti?



  Išaušo dar vienas rytas, vėlyvo, niūraus ir alto rudens rytas... Už lango, tamsoje švilpė vėjai. Gatvėje tvieskė lampos. Kaimynas, kaip ir kiekvieną rytą, pusė septini birbino atomobilio variklį ir vis keikė savo senukę, grasindamas ją parduoti. Ir taip jau penkerius metus. Na, bent jau tiek jis čia gyvena. Šiaip jau ponas Matkus buvo ne tiek neturtingas, kiek koncervatyvus žmogus ir, beabejo, begalo prisirišęs prie savo senučiukės Besės ir nebūtų nė už ką mainęs jos į jokį kitą automobilį.
  Juk visi esame prie kažko prisirišę... Vieni prie šuns, kiti prie savo gimtinės, kiti prie automobilio. Tik Ema mėgo visus įtikinėti, kad ji nėra prie kažko prisirišus, mat tai žmogų silpniną, padaro jį pažeidžiamu, o galiausiai kada nors visvien tanka atsisveikint su savo mylimu daigtu ar žmogum. Bet tai buvo netiesa. Ji buvo prisirišusi prie begalės dalykų, be kūrių negalėtų gyventi nė dienos. Tai buvo literatūra, piešimas, jos mylimas žiurkėnas, nors ne, gal veikiau tik jo narvas, nes žiurkėnai išgyvena pas ją vos porą mėnesiu ir nugaišta. Matyt nelemta šiai merginai turėti augintinį, gal per daug neatsakinga, gal atsaini, neprieraiši, o gal tiesiog nemoka jais rūpintis.
  Kad ir kaip ten, yra vians žmogus, kurio paliepta darytų bet ką. Tai jos idealas, didžiausias autoritetas ir kelrodis, jos klasiokas Darius. Vaikinas kaip vaikinas. Na gal kiek nebrendyla, karšto būdo ir kiek naiviai ir kartais skubotai mąstantis, bet pakankamai talentingas, išradingas ir drasus, kad būtų galima į jį įsimylėti, tuo labaiu tokiai merginai kaip Ema.
  Išgėrus puodelį ritinės kavos, (be kurios Ema, žinoma, puikiai išsiverstų, bet kaip jis sako: „Kodėl turėčiua ko nors atsisakyti, jei galiu tai bevargo gauti, jei nebus – nereikės... “) išlėkė mokyklon. Prastriksėjus tiesiu keliuku, tarsi kiškutis, ji atsidurė ties mokyklos kimu, mat ji prieš pat jos namą. „Dėkui Dievui, mano kambario langai į kitą pusė, antraip neištverčiau, jei vos pažvelgus pro langą, pamatyčiau tą katorgą“ – sako Ema, nors aš pulčiau ginčytis, kad tai ne Dievo darbas, dėkoti reikėtų atsitiktinumui, bet Ema teigia: „Pasauly atsitiktinumų nebūna, aš žinau... “. o kai paklausi „iš kur žinai“, ji, nustačiu rimtą ir kiek pašiepiančia veido mina, atrėžia: „o iš kur tu žinai, kad tau norisi valgyti, miegoti, žiovauti, ar kurie žmonės tau patinka, o kurie ne, mėgsti tu cepelinus ar ne. Ant kaktos tokie dalykai žmogui neparašyti, tiesiog žinai ir tiek... “. Likdavai tada stovėti taip ir nesugalvodamas ką atsakyti, o geriausia numoti ranka... „Kas ją ten supaisys, šneka niekus. Negi pati jais tiki? “
  Taigi, smarkumo šiai panelei netrūko. O jos būdą dar labiau paryškino išvaizda. Pravėrė mokyklos duris, ištrynė į kilimėlį visus purvius iš savo mąsyvių batų, tada garsiai trinktelėjo durys, apsidairė, veidas tuomet tarsi sakė: „Uoj, čia ne aš“, nusišypsojo visiems ir žengė koridoriumi toliau. Plonos, trumpos, bet dailio kojytės, trumpas sijonelėlis, bet gink Dieve skirtas nukreipti vaikinų dėmesį ne į jos grožybes, o į suplėšitas kojines, auskarą liežuvyje ar kareiviškus kerzus, sakančius: „Mes pavojingi žioplių sveikatai... “. Didelis kryžius ant krūtinės dar nereiškė, kad ji atsidavusi katalikė, tai tik groteskas, o gal jai tiesiog patiko jo forma, o gal prisižiūrėjo roko vaizdo klipų. Žodžiu, visa jos išvaizda šaukte šaukė: „Pažiūrėk į mane! Ak, nepatinka?.. nežiūrėk! “.
  Lengvai ir grakščiai, lyg sparnuotas begemotas, ji įdribo į savo suolą. Visa klasė atsisuko pažiūrėti į paskutinę eilę. Ema trumpam sustingo, nužvelgė visų veidus ir pamojavo, tarsi sakydama: „Nesijaudinkit, tai tik aš“. Išsitraukė matematikos vadovėlį, pasidėjo jį ant satalo ir laukė skambučio.
  Kairėje sėdėjo Darius ir krapštė nosi, atidžiai išnagrinėdamas jos turinį ant savo mažojo pirštelio.
  -Sveikas. – Maloniai pasisveikino Ema.
  -Labas - taip atsainiai, taip šaltai nuskambėjo iš jo lūpų. Ir veidas kažkoks kitoks nei vakar. Nieko keisto. Jis dažnai toks. Vieną dieną jis draugiškas Emai, kitą apsimeta, kad nepažįsta... Kartais jo veidas atrodo toks šiltas, geras, nuoširdus, toks, kad imk ir... imk ir įkišk į šaldiklį, kad visai amžinybei jis toks ir liktų. O šiandien jo veidas atrodo visai kitoks nei vakar. „Gal jis plastinę operaciją pasidarė naktį, o gal atmintį prarado? “ – svarstė Ema.
  Ji bandė jam nusišypsoti, tačiau lūpas tarsi kas surakinęs laikė, o akių rutuliukai tarsi kažkur žemyn nukrito. Ir nuotaika nukrito...
  Sėdėjo paskutiniame suole ir nejučiomis pirštu braukė sau per lūpa.
  „Ot pirdžius, tai kam aš tą sijoną užsidėjau, kokio velnio kėliaus anksčiau, kad išsilyginčiau palaidinę, varginaus, dariaus makijažą į mokyklą eidama. Kvailys, mulkis, stuobrys, ožys medinis, nenuovoka“ – pagalvojus kokį tikrai baisų įžeidima, mintyse rėžė – „bernas netašytas! “.
  Sėdėjo jis sau ramiai ir toliau mažuoju pirštu krapštė nosį, retkarčiais pasitaisydamas savo apyilgius, nepakūsnius plaukus. Ant juodų jo marškinėlių buvo nupieštas baltas zuikutis su parišta varlyte ant kalko. „Ir pasisek tu man taip, įsižiūrėti į klasės pleibojų, kuris sprunka į krūmus, vos pajutęs, kad santykiai tampa ne tik žaidimas. Bailys, triušis. “ – tada susimąsčiusi priduria mintyse, - „taigi, kad elgiasi ir galvoja kaip triušis. Triušis – skambus žodis ir daug prasmių įgyti gali... “
  Juk išties... Yra tokių žmonių, kurie neprisileidžia arti jokių jausmų. Baidosi jų, kaip velnias nuo kryčiaus, bėga, kaip bailūs triušiai, vos pajutę, kad kitam žmogui santykiai tampa ne tik žaidimas... Jie tiesiog megsta žaisti. Triušiai, kitaip nepavadinsi....
  Tačiau kokia to žaidimo kaina. Sako, ištartas šodis skaudesnis už smūgį. O kartais neištartas – skaudesnis už ištartą...
  Nieko daugiau su Darium tądien nekalbėjus, po pamokų Ema nuėjo į savo mėgstamiausią vietą – parką šale mokyklos. Čia buvo toks medis, Emos Mykoliuku vadinamas. Ant seno ąžuolo kamieno buvo prikaltos kopetėlės. Kiek papuvusios, seniai čia įrengtos, dar tada, kai Ema su Darium buvo maži vaikai ir kartu žaidė šiame medyje.
  Užsilipo aukštai, atsisėdo ant šakos ir kojas nuleido žemyn, kad galėtų laisvai tabaluoti. Apsidairė aplink, viskas kaip vaikystėje, kai jie sėdėdavo dviese čia ir valgydavo iš kaiminystėje esančių sodybų prisivogtus obuolius. Rūgštūs, neprinokę būdavo, bet nesvarbu, įdomaiusia būdavo numesti graužtuką kuo toliau.
  Iš striukytės kišenės Ema išsitraukė obuolį: „Sušveisiu, kaip senais gerais laikais“. Tik šį kart obuolys buvo ne iš sodybos, o iš parduotuvės, didelis, raudonas ir gardus.
  -Pala, reikia tosto. Už ką šį obuolį suvalgysiu? – tada kilstelėjo jį ukštyn ir vėl žemyn, tarsi taurelę, sakant tostus, ir tarė – „Į tave, Mykoliuk, senas bičiuli. Na, būk. “
  Ir suleido dantis į sultingą vaisių, tarsi mylimoji į savo mylimojo lūpas.
  -Mmm... Skanus...
  Nerūpestingai tabaluodama kojomis, dairės aplink. Priekyje, nuokalnėje, buvo mokykla, dešinėje sodybos su savo mažais namukais ir už juos dar mažesniais, apleistais vaismedžiais, kairėje driekėsi miškas ir baigėsi jis tarsi kirviu nukirsta juosta, tai upė... Kiek daug gerų ir šiltų prisiminimų čia... Koks didelis ir gražus pasaulis atrodo žiūrint nuo šios šakos...
  Sugriaužusi obuolį, sviedė graužtuką kiek galėdama tolaiu, tada garsiai sušuko, kaip darydavo vaikystėje, kai nusviesdavo graužtuką toliau nei Darius.
  Tada nutilo ir susimąstė:
  „Ot kvailys. Nors ne, tai aš kvaila... Sekioju paskui kažkokį.... Kažkokį... Ėch, apibūdint nemoku, tokių šlykščių žodžių nerandu... Pamanykit, pažadukas... vakar žadėjo vestis į parodą, sakė, po to eisim kur norsa vyno išgert, o vėliau gal pas jį. O šaindien mat jau labai užsiėmęs, negali... Ai, visi jie tokie, ar ne, Mykoliuk? Bernas netašytas... Visada jis taip... Gal čia kokia liga? “
  Ema tabalavo kojom, o saulė vis leidos žemyn ir žemyn. Pūtė šaltokas rudeninis vėjas. Visai nemalonu sėdėti vienai medyje, be kompanijos, kaip kokiai varnai.
  Kažkur klykavo vaikiščiai, žaisdami savo kavailus, berniokiškus žaidimus, kažkur sukšankštė varnos, skrisdamos į pietus. Niūroka pasidarė, nejauku. Ema gilai atsiduso, tarsi norėdama iškvėpti visą tą sunkumą, slėgusi jos krūtinę, gal jau kokius penkerius metus.
  -Oj joj joj, vargas vargelis, tas gyvenimas. Reikėtų jame pagaliau kažką keist, bet taip nesinori. Ne, ir noriu, ir negaliu. Ai, nebežinau ko noriu. Jaučiuos kažkokia nepritapelė, varna esu aš.  Norėčiau išskleist sparnus ir išlėkt toli toli... Ei, draugės varnos, čia aš, jūsų seniai prarasta sesuo, - garsiai šaukti iš mojuoti rankom ėmė ji -  palaukite manęs, aš noriu skristi su jumis, ten mano vieta!..  – ir prapliupo juokais... – Tikiuosi niekas nematė...
Tada dar kart atsikvėpė, nusispjovė, („Spjoviau an tavęs, triuši... “) ir išlipus iš medžio, patraukė namo.
  -I‘m a little pea, I love the sky and the trees, I‘m a teeny tiny, little... mmm... pamiršau tolaiu... – nekreipdama dėmesio į šį faktą tęsė Chilly Pepers dainą. – So I can fuck‘n shut up, oh yeh, I‘m small...
  „Visgi pasaulis yra didelis, o tu, toks mažytis“ – pagalvojo Ema sau linksma.... Grįžusi namo sukirto blynų, kuriuos kepė mama, atsisėdo ant sofos ir ilgai sėdėjo...,, Ne, neverksiu“ – įtikinėjo pati save. – „Šitą palaidosiu, nusipirksiu naują, juk aš net nebuvau prie jo prisirišus. Bet visteik gaila žiurkėno. Nejeu ir vėl nemapšėriau? “.
  Priėjo prie lango, pažvelgė. Vėjas pustė rudus lapus po kiemą, tvieskė lepmos, o kaimynas Matkus susikvietęs visą šeimyną, rodė savo naują automobilį. Kiek džiaugsmo ir vilties buvo jo veide, nors šeimiškiai ciniški stovėjo ir stikliniais žvilgsniais žiūrėjo į naująją Bese, kuri buvo tiks pats grabas kaip ir senoji, tik kitos markės.
  „Visgi, kiek laimės suteikia naujas daigtas, kad ir ne pats geraiusias ir naujausias, bet svarbu tavo dūšiai šviežias ir gaivus“ – pasvarstė sau ir užtraukė užuolaidas.
  Priėjo prie veidrodžio, pakedeno savo plaukus, pasikraipe, pažiūrėjo iš vienos pusės, iš kitos, pasiuntė sau oro bučinuką, truputį pašoko... „Na ka, visai nieko bobikė... Tik nereikia tokio ryškaus makiažo ką? “ – ir palinksėjus galva, pati sau atsakė:
  -Taip, tau visai netinka...
  Dar truputį pasimaivius, nusisuko nuo veidrodžio:
  -Na ką, pradėsim atsinaujinimą, tik nuo ko pradėti? Ak taip... – ir savo gan vaikišku, prikimusiu balsu garsiai sušuko – Mama, man reikia naujo žiurkėno, ir šitas jau padvėsė!