Sniego seniai

Iš pat balto mielo ryto
Vaikai kieman išsirito.
O kieme koksai smagumas,
Balto sniego toks minkštumas!
Čiupo jie žiemos paklotę,
Ėmė ritinius vynioti.
Rito mažiai net uždusę
Ir kai baigė atsidusę,
Tai išvydom sniego senį
Tokį šaunų besmegenį -
Nei pridėsi, nei atimsi
Ir tik šokt aplinkui imsi.
- Bet vienam jam bus blogai!
Taria vienas atsargiai.
Jei iš sniego ta krūtinė,
O širdis joje ledinė,
Jei galva yra tuštoka,
Smegenų tenai mažoka,
Draugo reikia net tokiam.
- Tai nulipdom draugą jam!
Taip visi vaikai nusprendžia
Ir dar vieną senį renčia.
Sniego vilnos pilnas kiemas -
Senis neliūdės čia vienas.

Ir dabar jau nežinau,
Gal mačiau, gal sapnavau –
Rodos, mano besmegeniai,
Baltutėliai sniego seniai
Sniego rankom susikibę
Laimę jausdami beribę
Čiužinėja pabaliais
Po mėnulio spinduliais.