Kodėl

Pakeliu taurę gėrimo tauraus prie lūpų,
Lengvai nuslystą vėsus aitrumas gomuriu žemyn,
Ten, miegamajame, už durų,
Angelas skaistus saldžiai užsnūdo.
Matau vaizduotėj šypseną šventam veide,
Ir skęstantį jos kūna rožių patale.
Kaip keista, pradedu mąstyt...

Bet nutrenkia saldžias mintis,
Šaižus skambutis į duris.
Akimirksniu skrendu link jų,
Kad sekandis spaudimas nevalingojo ranka,
Žalos nepadarytų angelo sapne.
Gracingai praveriu duris,
O ten išvystu prieš akis
Nežemišką būtybę, gal net fėją.
Kurią prieš tris dienas mylėjau,
Bet tą dien jos aikštinga prigimtis,
Nužudė man visas viltis...

Kodėl mes mylime šiandien, o mus pamilsta rytoj, kai rytoj mes mylime tą, kuri mus pamils poryt.