Vakarykštė daina

Pakėlėm savo koją penktą, basąją.
Palabinom visus. Palaukėm, kol iškaulys
dangus bent vieną debesį. Toj masėje
žvaigždžių Neptūnas užsilipo ant makaulės

uosio. Ir mes užlipome, - lai muistosi.
Nusiobliavome spyglius nuo rūko rožių,
įmūrytų minty. Sustingom luistuose
į gintarą, kur vėjuose mėnulis drožės.

Išdilom pėdose, sužėlėm kurpėmis,
į sąnarius girgždėjimą medinį metėm.
Irklavom rąžuliu į naktį. Purtėmės
varpų skambėjimu apkurtusiu. Į petį

dildėm ašaras, susėdom į dirvožemį.
Pakilome, kad vėl galėtumėm nukristi.
Išgėrėm iki dugno aušrą rožinę,
netyčia išvertėm iš sosto Dievą, Kristų.

Padžiovėm ant tvoros rytinę naginę, -
lai išvarva, išdžiūva, žolėje įrašo
mus į dainą vakarykštę. Išsižaginę
tyloj baltoj, mes išneriame iš miražo.