Ne tau, Martynai, mėlynas dangus

Prilipdė sliekui sparnelius šilkinius,
Pasakė: - eiki paskrajok!
Pažvelki, koks gražus likimas...
Tau nereikės daugiau dirvas vagot.

Lengvutis būsi tarsi pūkas-
Pagavęs vėjo gūsis nusineš...
Saldžiu gėlių nektaru tu maitinsies,
Nereiks tau purvint rankeles.

Savo gyvenimu įpinsiu į poemas,
Poetai tau skaitys eiles...

Susigūžė šviesoj nabagas:
- Geriau kastuvas perskelia
Mane į dvi puses.
Žemelė man žaizdas sulopys
Ir pamaitins, namus suteiks.

Artojo rankos darbuose sugrubę,
Nebeišmoks ugny skrajot...

Raukysis nepatenkintas poetas:
- Stuobry, ne tau skaityt
Manas eiles!
Raidelės auksu siuvinėtos-
Išsipuošė, nepurvink jų!