Klausi

Klausi, kaip man sekasi pas močiutę.
Seniai norėjau parašyti. Tik va pasimetė pašto ženklai.
Žinai, mano močiutės puiki sveikata. Ačiū Dievui, šypsosi ir juokiasi.
Tik va manęs nebepažįsta.
Jos mažame liūdesio mieste
Neužsibūna nė šaltis, ką jau ten lietūs.
O aš tik sėdžiu ir klausausi.
Karts nuo karto plėšau staltiesės spurgus.
Spaudžiu kaimynams rankas.
Glostau jų anūkų galvas.
Režisuoju kasdienybę.
Atsitūpusi apgraibomis renku kilime užsibuvusius nesamus plaukus, nenumestus klevo lapus, niekada nesutrūkusio rožinio karoliukus.
Močiutė vis šneka ir klausia, kartoja, vėl klausia.
Tik ne manęs.
Kasdien jos valia keičiu vardą. Save pačią. Nebeatsirenku savo istorijų. Identitetų. Pažyminių.
Nebegaliu jų išplėšti iš šio namo užkaborių. Pelėsiais dvelkiančių močiutės patalų. Dulkėmis ir vienatve užteptų durų staktų. Pelargonijų plastmasiniuose grietinės indeliuose. Keptų bulvių ir skurdo kvapu persismelkusių šio miesto kiemų.
Padedu jai slėpti pinigus (sudėtingos šifruotės tarp skalbinių brukamoms kupiūroms).
Lydžiu lankyti niekada negyvenusiųjų kapų. Atkakliai laistau dirbtines gėles. Valgau jos pagamintą persūdytą sriubą. Ir troškiame sapne kažkas man ištiesia vandens stiklinę (niekaip nepajėgiu įžiūrėti veido).
Prisipažįstu tai tik tau -
kai nemato, verkiu.
Taip kvailai, žinai, kinkuodama galvą, bejėgiškai ir liūdnai.
Apgailėtinai.
Ir, žinai, pikta, nes nemoku. Nes močiutės man priskirtoje biografijoje niekada neverkiu.
gal nenoriu
susitaikyti, atverti akis.
O ir kokias.
Ar tas močiutės nupieštąsias.
Nebetikiu šifruotėm.
Negirdžiu to urzgiančio šuns.
Nepajėgiu apsimesti, kad matau tuštėjantį jo ėdesio dubenį.
Ir negaliu išvažiuoti.
Kasos uždarytos, sako, vėjas išblaškė bilietus.
Nebeužtinku nė miestą paliekančių autobusų vėžių. Tuščiuose laikraščio puslapiuose nebeliko maršrutų.
Viskas, rodos, gerai.
Tik va vėl ruošiu maistą nesančiam šuniui.
Ir vėl perku miltus niekada neegzistuosiančiam pyragui niekada neatklystantiems svečiams.
Sveikinuosi su niekada nepažinotais žmonėm niekur nepažymėtose gatvėse.
Ir nepaliaujamai renku nukritusias kaukazines slyvaites, nesurikiuosiamiems rūgštokos uogienės stiklainiams. Rūsyje, kurio raktas pasimetė ir surūdijo.
Atleisk, jei negausi laiško.
Atrodo, pašto ženklas su kažkokios šalies karaliaus portretu liko kitur.
Ten, kur murzinos stotys glaudžia nuilsusius keleivius, rankose spaudžiančius bilietus. Ten, kur miestai egzistuoja iš tikrųjų. Ten, iš kur įmanoma išvažiuoti. Prieš tai susišukavusi plaukus. Kažkur pamestomis raginėmis močiutės šukom.
Bet ne čia.
Sakau tau, tikrai ne čia. Tuščioje skalbimo mašinoje įkyriai krebžda iš mano sapno ištrūkusi saga.