Laikas buvo įsikūnijęs jos
Žingsnyje, o kojos it laikrodžio
Rodyklės, pamynusios kiekvieną
Sekundę. Be jos neprasidėdavo
diena, ji vertė laiko trupinius
į amžius, išdegindama
Tuštumas.
Ir ėjo ji kovu kartu su
Lietum, kurs aukojo savo
Kūną iš vandens, ir skandinos
Paukščiai virš josios galvos,
Pamišę dėl tos erdvės, ir
Mylėjosi priešai jos pakelėj,
Pamiršę baimę juokinančius
Ginklus.
Ir aš nešiau save jai iš paskos,
laukiau birželio nubudusioj pievoj,
dainavau rugsėjo skersgatvy su
nebyliu ir įšalusioj gruodžio žemėj
sustojau, supratęs, kad ji tai -
Rytojus.