Nežymi agonija miesto pakraštyje

Plūduriuoju ant smilkstančio popieriaus lakšto.
Jis - klonas to laibo ledo luito,
kuris atsiplėšdamas
vertė raudoti
vienutėje kalintį vandenį.

Išdavikas.

Peizažas:
nuo tolimo kranto elegantiškai moja nelabai sveikas karklas –
nuogomis drėgnomis saujomis jis smaugia
savo nejauno kamieno amžinai jauną šerdį.

(Net nesusimąsto apie upę, kurią rėksmingai užmuš krisdamas)

O priešais kranto akis - plieno paukštis
burzgia prislėgtą karčią melodiją
motoriniais sparnais.
Vien padirbti, suklastoti garsai
ploja ritmą.
Kažkur tolumoje girdisi panikos džiambė --

----------------------------------------------------------------

Ritmas tyla,
paukštis melancholiškai garuoja į debesis,
nuogas ir bejausmis karklas metasi į srovę --

Aš plūduriuoju
ant skęstančio popieriaus lakšto --