Žiemavidžio nakties sapnas

Kai dantim iškrypusiais sugriaužiau ašį
laiko, sutirpau dar neišgėręs eleksyro
apynių. Ne vienas rytas dulkes tašė
spinduliais, kai mintys smėliu laikrodžiuos išbiro.

Išbirau ir aš, bet neskaudėjo. Tošy
įrašiau save beržų, sula nuliejau taką,
jonažolėm apklotą. Ir Grigą košiau
pro lapus. Klausiau, kaip vėjas mano mūzą plaka,

o paspaustas vėl ne tas nakties klavišas,
tildė gerklėje orkestrą girtą. Ir sudygo
natomis simfonija į ausį. Rišos
pirštai šakomis į vyno upę, rodė špygą.

Liepsneles į delną kabinau. Iš laužo
pakilau, tingėjau vis mėnulį prisikalti, -
šis aviečių debesy skyles išlaužė,
apvertė sonetais išbučiuotą valtį.

Dovanojau perlais kvepiančią leliją
miglai, vėjų supūstai į mano širdį. Protą
tyliai budinau ant ryto skobnių. Lijo.
Neparsinešiau savęs, nei sapno to, spalvoto.