aš, tu, jis, ji, mes, bet labiausiai aš

Saulė kas vakarą nusileisdavo greit, o pakilt, žinoma, neskubėdavo. Drėgni ir nykūs orai jau laikėsi keletą parų, o gal net savaičių. Laikas pastaruoju metu lėkė kaip pasiutęs.
-Tai bent žiema! - pagalvojo sau, bet tuoj pat persigalvojo.

  Sniego niekad ypatingai nemėgo, nebent naktį, kai jis atspindėdavo mėnulio šviesą ir naktis atrodydavo ne tokia tamsi. Arba tais atvejais, kai jaukiai sėdėdavo prie židinio su gera knyga ir arbatos puodeliu (arba tiesiog su mintimis), o už lango beprotiškai snigdavo. Deja, taip buvo tik vieną vienintelį kartą, labai labai seniai, bet kaip malonu buvo kiekvieną kartą tai per naują prisiminti ir išgyventi!   

  -Nei rytas nei vakaras, - toliau mąstė sau, o kavos puodelis tuštėjo.

  Mėgo vasarą. Gulėti minkštoje žalioje pievoje ir žiūrėti į saulę kol paskaus akys. Sėdėti medinėje verandoje ir užvertus galvą skaičiuoti žvaigždes. Stiprią kavą ir baltą šokoladą.
  Mėgo pasivolioti lovoje iki pietų, dievino sapnuoti. Mėgo keltis anksčiausiai, tada diena atrodydavo tokia ilga, ir turininga.
  Puikiai žinojo, ko nori. Visiems tai sakė. Ir juokėsi. Žinojo, kad geriausias melas yra tiesa, o gal tiesiog bijojo.

  Užlipo į palėpę, prigrūstą anglimi pieštų piešinių.
-Kiekvienas iš jų atspindi lietingą naktį susapnuotą sapną.

Taip kažkada sakė autorius, taip dabar sako ir sau. Saugo tuos piešinius. O ilgomis lietingomis naktimis nuspręndžia vėl ir vėl  juos apžiūrėti. Bando susitaikyti su savo liūdesiu, kaip tai kažkada padarė piešėjas visą liūdesį nupiešęs..

                                              *  *  *

  Atsivertė storą pilkšvą sąsiuvinį ir pasiėmė tušinuką. O gal tiesiog atsidarė Wordą. Antras puodelis kavos, ir paskutiniai saulės spinduliai besiskverbiantys pro langą.

  Mėgo rašyti. Visad apie save.


                                                                      (c) M. P.