Naktys

Vai supas ir supas pageltę mėnuliai
virš mano bejėgių sapnų ir virš gatvių.
Jie tyli, ramybės burnon prisisėmę,
o sniegas atspindi jų didžią pilnatvę.

Norėčiau kaip jie per naktis nemiegoti,
žiūrėti, kaip juda rodyklė apsunkus,
pajusti, kaip laikas tarp pirštų srovena,
ir, viską pakeitęs, į nebūtį sunkias.

Ir aš kada nors juk paliksiu šią žemę,
kai daugel naktų jau bus gimę ir mirę,
kai mano jausmai – tartum vaisiai prinokę-
jau bus nuraškyti. Ir mintys nubirę.