Susipyliau sau piliakalnį

Atsakyki man, nukriošęs Galilėjau, -
"prieš ką, su kuo ta mūsų žemė sukasi? "
Žinau, kad niekad suktis pats aš nemokėjau,
žinau, - piliakalnius ne man juk sukasė.

Mano mintys trumpos, žemę kojom siekia.
Pakaušyje, kažkur virš auros, prakalu
erdves tylėjimui, o nugaras išrietę
šešėliai bėga lubomis po patalu.

Minučių adatom vis dygčioju per siūlę
šimtmečių. Akmeniu trupu. Kerpėse
nutilstu. Gyventi šimtą kartų siūlė,
bet mano akys neišgirdo, merkėsi.

Man išbūrė pelenuos rusenti, šlovę.
Negyvenau. Kai feniksai supūdyti
nekilo skrydžiui, man laužus saulėj krovė.
Bandžiau kalbėt. "Tylėk, - įsakė, - kūdiki"

Aš tylėjau. Džiovinau save pastogėj.
Mačiau, kaip dienos purvo batais kiūtino,
raukšlėmis išėjo pievon veido, vogė
žvilgsnius. Prie žemės traukė. Keikiau Niutoną.

Pasakų aš nesekiau, iš paskos - mėnuliui, -
neapšvietė man kelio. Pasiklydau melduose
tikėjimo. Tie piliakalniai, ausis užgulę,
įplaukė į rytą, natomis išmeldusį,

sutirpti dangų. Ir man tenai pagrojo.
Tenai - pas Niutoną, kitus, - žvaigždynuose.
Ežerus išpyliau, perplaukiau kanojom
sielą. Tšš.. naktie, į amžius susipynusi.