D-moll sutemose

Elnės pavargusios akys,
Per dieną spalvojusios žolę,
Upelius, šaknis ąžuolų, pastebės,
Pasalūnę, miškais atsėlinančią tamsą,
Ir paslėps... po švelnutėm blakstienom:

Kad neateitų, nerastų medžiotojai,
Kad pievų užtektų rytojui,
Ir kad elniukai užaugtų stiprūs,
Ypač tas, su raiša priekine koja,
Ir švelniai baltuojančia pakakle...

O švelnioji slapukė - naktis,
Nusijuokusi iš rudaakės svajonės,
Pasičiups tris mėnulio spindulius,
Nuspalvos baltai melsvą elniuko krutinę,
Ir suglaudus sparnus nusileis
Pailsėt į gaivinančiai vėsų,
Upės dugną, kur teka gyvenimas.