Paukščių Metas

Kai buvo žiema, aš pirmąkart
pamačiau sniege liūdinčias varnas.
Man priminė fortepijoną
nubalinti jų sparnai su juodais
pabangavimais arčiau kūno - tai dar
man priminė jūrą.

Vasaromis
man varnas pakeisdavo žuvėdros,
kurias tėvas paišydavo -
tėvo rankos kvepėjo sūriai -
liūdinčias smėlyje,
ir jos į laivus panašėjo
vis labiau ir labiau, kol tėvas pasakė,
kad paukščių niekad netapęs.
(Arba jis pasakė, kad paukščiu
niekad netapęs, o tapti norėtų.)
Labai nešvariai ošė medžiai.

Grakščiai palinkusius žvirblius
stebėjau tada, kai buvo pavasaris.
Jie man nepriminė nieko,
ir jie nebuvo liūdni, tada verkiau aš,
kad žvirbliai tokie nesimpatiški
ir mažyčiai, kad net nesimato
kokios spalvos jų sparnų
pabangavimai - po to
jie man priminė dykumą.

Rudenį
aš norėdavau būti paukščiu:
kaip jūra - akimis ir kaip dykuma
su smėlio pasišvaistymais,
kaip laivas - su burėmis ir baltai juodomis
blakstienomis - kaip fortepijonas.