Rudenį

Pora rąstų, likusių iš lieptelio, kybo virš ežero. Čia kažkada žvejodavo mano draugai. Pagautos žuvies kiekis būdavo proporcingas atsineštų butelių kiekiui. Paskui jie nusipirko valtis, mašinas ir, atrodo, lieptelis turėjo tapti  jiems nebereikalingas. Tačiau ateis vasara ir kažkas jį vėl sutaisys. Tam, kad galėtų ateiti pasimaudyti ir nereikėtu bristi per dumblą. Ir tam, kad vaikai, tokie, kokie buvo mano draugai, galėtų pažvejoti, o mes, į juos žiūrėdami, paskytume sau, kad ir patys tokie buvome. Be valčių, be mašinų, tik su pora butelių alaus ir keliomis pagautomis aukšlytėmis.
  Nemokam mes pabėgti nuo savęs, nuo tos trylikametės ar to šešiolikamečio, kuris svajojo. Ne apie gerą darbą, gerą universitetą ar kad nereiktų eiti į kariuomenę, o apie tai, kaip pagauti lydeką.
  Nusiaunu, atsiraitoju džinsus ir įbrendu. Sušlama žolės. Apsidairau ir tikiuosi išgirsti "Miglute, tik neplauk toli, "-savo mamą ir pusbrolio ar kokio draugo balsą: "Plaukiam per ežerą! ". Atsakyčiau: "Gerai, bet brasu, "- ir iššaukimai pažiūrėčiau į mamą. Tada mano maištas buvo toks.
  Tačiau tik pakyla paukštis (nevisi jie išskrenda žiemai). O vanduo gelia, greit iššoku ir apsiaunu.
  Sukuždu: "Parašysiu". Pažadėjau aš Tadui knygą apie mūsų vasaras parašyti. Jis gal jau ir pamiršo, tačiau aš sau vis žadu - parašysiu, parašysiu...
  Nepabėgsiu nuo pažado. Trylikametė užaugo, bet niekur nedingo.