Užnuodyti laiškai

Kai laikas lentomis užsprings, išties kupras,
išsiųsiu laišką sau, o gal į ateitį?
Dantiraščiu rašytą. Kas - norės supras.
Nejaugi tokio gando dar nematėte?

Ir mano rašalas pro ašaras lemens,
užtvindys žodžiais pykčio kobros išnarą.
Rašysiu sau - "neriški po kaklu  akmens -
negelbės nieks, sakys - kas nori išneria. "

Mane, į laišką verkiantį, naktis paguos,
durim girgždės, sumals žvaigždes girnapuse
malūno pažadų, kuždėtų ten, rugiuos,
į vasarą, vienintele man tapusia.

O raidės pačios laukuose man valsą šoks,
ieškodamos prasmės, kur tūpti. Lapinas -
rašys - aš lapinas gudrus ir ne kitoks,
sudžiūvusi ranka mintim apkrapinus

arimą baltą. Laiškas debesis apklos,
į vėjų penklinę pakars melodiją.
Nei laikas, a nei lentos neišties kupros, -
juk pats save tuščiais laiškais nunuodijau.