Begalinis kelias

Skraistės dar žalios plakas pavėjui,
miega veidas lyg marmuro luitas,
ir praeiviai šoka ugningą ratelį,
sukdami jį vis link didžiojo ąžuolo.
Numiręs sapnas virš klonių, gervės,
ir moteris tyli, nueina vieškeliu.

O akimirka pamėlus, tarp dviejų laukų.
Eini, eini į ją, jau apsvaigęs bėgi,
ir nieko - širdyje gaudimas vien;
supuvę lapai išblaškyti kvepia nieku,
batai pilni smėlio ir žydrų dulkių.
Šviesa tik slenka ir slenka pievomis.
Ji - tai mano praregėjimas,
mano didysis apstulbimas, suklupęs
                                                  viduryje kelio.
Štai eglės mėlsta jau, bet šviesu,
ir stiklas toks švarus, švarus
virš kaktos, pakeltos į dangų.
Kelionė nesibaigia, niekados nebus
                                                  sustojimo,
blyksi miražai prie šulinių:
padūmavusio vandens nereikia gerti,
savo troškulio nieku nenumalšinsi.
Raudona žemė po įkaitusių praeivių kojomis,
didysis ąžuolas - labai toli,
balti ir juodi siūlai vyniojasi į priekį,
o kamuolio vis nematyti.
Ir nieko, sakau praeinantis aš, tas tylus,
gal kada nors susitiksime,
šviesa, tyla ir ilgesys.