Tokie, kaip tu

Aš norėjau parodyti štai ką,
pažiūrėk į dangaus pylimus.
Dar matai tuos mažus
juodai lekiančius rojaus
paukščius?

Nebijodami vėjo klajūno
ir tokių vaiskiai akinančių
vakarinių akių žiburių.

Jie vis lekia į liūdesio šalį
mat jiems laimė nespindi
žvaigždėm.

Ir dar skleidžia
raminančiai baukščią
klaikiai baubiančią
sielos euforiją.

Betgi, broli, tu toks pats
tu toks pats kaip ir jie.
Vis leki į bauginančią
kančią.

Neišleisdamas laimės
vadžių.