Medžiotojo naktis ( II dalis)

Aušo. Senio kūnas jau buvo kažkur dingęs. Rezbri Kryke pamažu rimo susijaudinusių kaimiečių riksmai. Ir niekas nė nepastebėjo aukšto vyro šešėlio, tarsi juodas oro gūsis trumpą akimirką švystelėjusio tarp senojo Ledsono namo ir pirmųjų girios medžių.
Kai sunerimę gyventojų balsai beveik nutilo, iš trobos, stovinčios kitam kaimo pakrašty, išslinko moteris. Tvirčiau susiveržusi pilką skarą, ji atsargiai apsidairė, ir tekina nuskubėjo prie Ernio namo. Pasislėpusi prieangį vis dar gaubiančiose sutemose, Mafalda Gryson priglaudė ausį prie durų ir vėl neramiai apsidairė.
- Erni… čia aš… Mafalda…, - patukseno į duris. Nelaukusi atsakymo palenkė rankeną ir įsmuko vidun.
Kambary tvyrojo prieblanda. Žmogus, sėdintis prie stalo, jai buvo pažįstamas.
- Girdėjai, kas nutiko mažajam Tomui Speldui? Visi kaip paklaikę.
Senis krėsle pasisuko į ją:
- Neišmanėliai, - suniurzgė.
Mafalda neramiai sukrutėjo ir paėjėjo šeimininko link.
- Kaip manai, ar dar gresia pavojus? Gal jie pasitrauks ir paliks Rezbri Kryką ramybėje… Nesuprantu, kaip jie vėl sužinojo… Juk Sali ir Jokūbas jau toli… Nebent…
Aivenas nesuprasdamas pakreipė galvą. Akys žybtelėjo.
- Ką…vėl… sužinojo? – tingiai ištarė.
Mafalda pašoko ir pradėjo nervingai vaikščioti po kambarį.
- Viešpatie, Erni, negąsdink manęs. Jau būčiau pamanius, kad atmintį praradai, - nusijuokė kaimietė, tačiau po akimirkos vėl susirūpinus tęsė:
- Nebent, Erni, juos pagavo… Pamatė, kad sūnus ne su jais ir grįžo atgal… Aš gi jiems sakiau – iš šito plano vis tiek nieko gero neišeis. Medžiotojas žino savo darbą ir anksčiau ar vėliau jie būtų pakliuvę į Gamelgardo nagus…
Staiga Aivenas krūptelėjo, nes Mafalda garsiai sukliko ir trenkė kumščiu į lovos atkaltę:
- Betgi aš ir kvailė! Negi neaišku – žinoma, kad jie įkliuvo nepasiekę Kalno – ko gi dabar būtų sugrįžę Medžiotojai?! Ach, kvaila, kvaila moteriškė – jau vakar vakare, kai išgirdau apie mažojo Tomo nužudymą reikėjo bėgt… Erni, ką mums daryti? Aš bėgti bijau – juk taip atkreipsiu dėmesį – niekas nežino, kad berniukas pas mane…
Ir, susmukus ant lovos, moteris įsikniaubė veidu į delnus. Staiga ji sustingo. Kažkas kambaryje pasikeitė – tarsi karščio banga tvokstelėjo. Jos kojos nutirpo. Mafalda pakėlė drėgnas akis.
Prieš ją stovėjo nebe Ernis. Milžiniško ūgio vyras žvelgė į ją piktdžiugiškai šypsodamas. Nespėjus jai atsikvošėti, Aivenas čiupo moterį ir, pakėlęs, baisia jėga trenkė sieną. Vis dar laikydamas ją prispaudęs, Medžiotojas sušnypštė:
- Tai štai kas iš tikrųjų buvo Ernis Ledsonas… Apsimetinėjo niekuo netikinčiu senu kvailiu, o iš tiesų saugojo vaikiščio paslaptį… Nemaniau, kad jis mums taip pasitarnaus.
Mafalda atrodė bežadė iš netikėto siaubo. Šiaip ne taip ji sumurmėjo:
- Tu… tu… Medžiotojas…kaip…
Aivenas sviedė kaimietę per visą kambarį. Atsitiesęs jau kaip Ernis, šaltai nusikvatojo:
- Gerą darbą padarei, moteriške, nė neįsivaizduoji, kokį… Gal už tai tau net bus atlyginta!
Ir, dar kartą metęs į ją pašaipų žvilgsnį, išėjo pro duris. 
Išėjęs į lauką, Aivenas apsidairė ir tyliai sušvilpė. Po kelių akimirkų iš miško išniro kiaunė ir atkurnėjo prie jo kojų. Medžiotojas pasilenkė ir kažką jai sušnibždėjo. Kiaunė nuskuodė kaimo takeliu. Aivenas pasekė ją ir sustojo priešais Mafaldos Gryson namą.
- Surask Didįjį Medžiotoją. Paskubėk.
Žvėrelis dingo tarp medžių. Aivenas išsitraukė juodakriaunį peilį ir žengė pro duris.

***

Saulė buvo jau gana aukštai pakilus, tačiau jos spinduliai vos ne vos siekė tarp girios medžių sėdintį milžiną. Netoliese kažkas sušlamėjo. Iš tankmės išniro aukšta tamsi figūra. Jos juodas apsiaustas tarsi sugėrė atkakliausiai prasibrovusius  saulės spindulius. Prie kojų sukiojosi kiaunė.
Didysis Medžiotojas žengė prie Aiveno ir nusijuokė:
- Nejau Prig sako tiesą? Tu radai berniūkštį?
Milžinas Medžiotojas atsistojo.
- Jis jau su savo tėvais, - nusikvatojo. – Štai Amuletas. Tiesiai iš slėptuvės – ištiestoje kruvinoje Aiveno rankoje sužibo apvalus pažaliavęs medinis daiktas. Ant jo aplink išpieštą aukso šakelę ugninėm raidėm žėrėjo nesuprantami įrašai.
Plonos juodojo Medžiotojo  lūpos sušnibždėjo:
- Mes neapsirikom. Vaikiščias tikrai buvo čia. Dabar Gamelgardas laimės paskutinę kovą prieš Kalno Šventuosius. O mums bus atlyginta. Ką gi, Aivenai, metas keliauti. Dabar jau paskutinį sykį…
Ir Medžiotojai dingo šešėliuose.


b. d.