Pasimatymas

Y. nuo paukščių laikėsi atokiai. Atsargiai stebėjo, kaip pilkšvi, neypatingi karveliai lesinėjo kažkieno pabertus trupinius. Diegė kairįjį šoną, širdis neritmingai tuksėjo.
“Suskaičiuoju iki septynių ir einu namo. ” Suskaičiavo, bet kojos, lyg įklimpusios į superklijų balą, nesijudino nė iš vietos. Karveliai, sulesę visus trupinius sužiuro į Y. Stambiausias iš jų kilstelėjo antakį. Y. laikėsi atokiai, pylė šaltas prakaitas.
      - Labas, mažuti. Turbūt pasiklydai? Nejuokai- Maskva didelė ir ne visiems svetinga. Gal norėtum pamatyti Kremlių?
Prieš Y. stovėjo jauna, nelabai daili mergina: raudonplaukė, nuo šaknų ataugusiais juodais plaukais, kiek distrofiška, kietai sučiauptomis lūpomis.
- Nebijok, - juokėsi nepažįstamoji- neapvogsiu.
Y. norėjo pasakyti kažką panašaus į “ačiū, labai malonu”, arba “nesirūpinkite, aš visai nepasiklydau”, tačiau liežuvis, virtęs į nepaslankų, majonezu apipiltą karpį, nesijudino nė iš vietos. Turimas trisdešimt vienas dantis griežė emalio smuikais netolygiai kaukšėdamas- drebulys marširavo burnos raumenimis, nusileido į kelio obuolius, kojų pirštus. Karveliai piktai susižvalgė. Mergina įdėmiai tyrinėjo Y. veidą. Y. iš gėdos- ne, greičiau iš siaubo- užsidengė veidą. Pirštai, užčiuopę akių obuolius, nurimo. Nykščio, rodomojo ir didžiojo trijulė įnirtingai darbavosi: trynė, žnaibė, spaudė užmerktas akis. Skruostikauliais, per kaklo raumenis, į kojas ėmė kristi malonūs šilumos gabalai.
Užsidegė žvakės, kilimu žingsniavo ožkos.
    - Tau negalima taip likti. Privalai eiti su manimi! Aš tave nuvesiu prie Kremliaus!
Degė žvakės, kilimu žingsniavo ožkos. Y. pakluso įsakmiam merginos balsui.
    - Dabar- nusirenk.
Y. sėdmenys garavo prieš Kremliaus didybę. Kažkokia moteris savo mažyliams paslėpė akis- iškrypėlis. Netoliese vyko mitingas už SSRS, fotografai iš ES drebėjo: svarbiausia- pirmam pačiupti laimikį  ir išmirkius fiksaže, pristatyti skubios informacijos agentūrai. Mergina šnekėjosi su kažkokiais vyrais. Jos akys juokėsi, nesipriešino, kai vienas iš jų žaismingai žnybtelėjo skruostą.
Y. suvokęs savo padėties beviltiškumą pamėgino pajudinti kojas- nė iš vietos, lyg įklimpus į superklijų balą. Lygiai taip pat, kaip prieš dvylika metų. Galima pamanyti, kas dvylika metų vyksta atsinaujinimo, regeneracijos ciklai; persiformuoja vidaus organai, pasikeičia kraujas. Virsmas įvyksta akimirksniu- kojos neatlaikiusios krūvio sustingsta.
- Meteorų- pagaliau ištarė Y.
- Ką sakei, branguti? - raudonplaukė atitraukė vyro ranką nuo krūties.
- Meteorų- raiškiai pakartojo Y.
- Man labai gaila, zuikuti, turiu tik obuoliukų. Meteoritai šį rudenį neužderėjo- mergina dar smarkiau sučiaupė lūpas vos sulaikydama pašaipų juoką.
Viena žvakė nukrito ant kilimo. Ožkos spėjo tik sumekenti- ant jų užkrito deganti užuolaida.
Sėdmenys, pagauti ugnies, lydėsi kaip sviestas.
S NOVYM GODOM, SO SVEZHIMI SILAMI! – bučiavosi žmonės ir pirotechniniai žvėreliai.
- Meteorų! Skubėkite įneš meteorų! – jau klykė Y.
Dangaus kopėčiomis leidosi ugniniai vijokliai. Į dangų kilo ir čia pat krito nebejudrūs karveliai.
-Eime iš čia, žirniuk. Aš tau geriau...
Tik dabar Y. pamatė, kokia ji vis dėlto graži ir liūdna.
-Su cukrumi... Tau patinka obuoliai su cukrumi?
Mergina pritariamai linktelėjo- akyse spindėjo džiaugsmo ašaros.
Grojo “Strangers In The Night”, jie, susikabinę už rankų, nužingsniavo kavinės link.