ugnis?

Tėvas iš lėto atsistojo ir priėjo prie lango. Jie tebesėdėjo ant tilto apšviesti raudonom sruogom nudažyto dangaus. Sėdėjo jis ir ji, džiaugėsi vakaru, keistai rimta ramybe...ilgai tylėjo...Staiga ji atsistojo ir nerė į vandenį, paskui ją įšoko ir jis. Tėvas tik nusišypsojo: 'vaikai', jis nematė perbalusio jo veido...Tik po kelių akimirkų pervėrė nežmoniškas karštis-ji nemoka plaukt...Kol pribėgo prie ežero praėjo visa amžinybė...Dukters nerado...jėga teko tėvui ištempt jį...'viskas'...
Narai po valandos ištraukė jos suglebusį kūnelį, sodriai mėlynos akys buvo užmerktos, iš šviesių plaukų su rausva srove iškrito baltas erškėtrožės žiedas...veide žaidė švelni šypsena...
Jie ilgai tylėdami sėdėjo troboje. Galiausiai tėvas sušnabždėjo negyvu balsu:
-Ką ji sakė? Kodėl?
Ant balto lapo vedžiojamos drebančia ranka raitėsi juodos raidės: 'Umberto Eko: 'Liepsną sudaro nuostabus vaiskumas, įgimta galia ir ugninė kaitra, bet nuostabus vaiskumas yra tam, kad šviestų, o ugninė galia-tam, kad degintų.' Ugnis-mirtis, kuri pasislėpė erškėtrožės žiede...'