Pandemonium [2]

2.

Jis žinojo, kad kritimas bus ilgas, bet vis tiek užsimerkė nuo pat pradžių, netroško matyti artėjančios žemės. Tik pora minčių sukosi galvoje – „kodėl? “ ir „nenoriu mirti“. Galiausia viskas baigėsi. Tiksliau, baigėsi kritimas. Didžiulis smūgis į nugarą. Veriančio skausmo banga, jausmas, jog kiekviena kūno dalelė suplyšta, o tada akinanti šviesa, spengimas ausyse. Ir kartumas, nenusakomas kartumas. Nejaugi mirtis karti?
Kodėl dar ne pabaiga? Juk aš nukritau, aš turėčiau žūti, bet tas košmaras nesibaigia, kodėl, po galais, klausė savęs Li Šengas. Galbūt dar vis esu kalėjime, jie toliau kažką knibinėja mano smegenyse, ši nesėkmė tik iliuzija, niekada nebuvau išleistas iš to kalėjimo ir nebūsiu, niekada nesuprasiu, kas yra tikrovė, o kas jų sukurta simuliacija. Tegaliu vien kliedėti apie kerštą tam, kuris yra lėlininkas, kuomet aš – marionetė. Jisai visuomet numatydavo mano veiksmus. Manipuliavo mano neapykanta ir viltimi prisikasti arti jo, surasti jo pažeidžiamą vietą. Koks esu kvailys... Jis žino apie mane daugiau, nei aš pats. O Jin, mes niekada neišpildysime savo priesaikos. Prašau, suleiskite man raminamųjų. Nebenoriu daugiau galvoti. Gaila, kad jūs negalite man įteigti, jog esu miręs. Nors neįstengiu pajudinti nė vieno raumens, netikiu, kad esu miręs. Cha cha bjaurybės, vis dar guliu jūsų laboratorijoje. Galbūt mano gerbtinas dėdė stebi visą šį eksperimentą? Perduokite tam šuniui, kad kada nors perkąsiu jam gerklę, nesvarbu, viso proto ar užhipnotizuotas.
- Tong Li Šengai, jūs norite keršto? Trokštate atgauti, kas jums priklauso? Galiu pasiūlyti visa tai. – tarsi iš garsiakalbio nuskambėjo duslus balsas.
- Kas čia dabar? Nauja technika? Manote, patikėsiu? Jūs naivūs, šlykštūs pseudomokslininkai. Aš nebetikiu net savo paties egzistavimu.
- Man nesunku jus priversti patikėti. Ką tik mirėte, jei pažvelgtumėt į savo kūną, jo nebepažintumėt. Bet siela dar visą parą negalės iškeliauti į naują kūną. Todėl aš jums galiu grąžinti buvusį fizinį pavidalą ir nemirtingumą.
- Leiskite paklausti, gerbiamasis, kas jūs ir kodėl taip globėjiškai nusiteikęs mano atžvilgiu? Ir gal galėtumėte pritildyti tą spengimą?
- Be abejo. Dabar turėtumėte jaustis geriau. Kadaise mane vadindavo Ijo. Ilgai jūsų laukiau. Jūs, žinoma, manęs nebeprisimenate. Prieš daugybę metų jums tarnavau. Deja, troškote to, kas negalėjo būti įgyvendinta. Mus pasmerkė amžinajai kančiai. Ilga istorija, kada nors papasakosiu. Jums ištrynė prisiminimus, bet aš galiu juos grąžinti. Svarbiausia, kad suradau jus, mano pone. Suradau jūsų sielą, ilgai klaidžiojusią svetimuose kūnuose.
- Mano sielą... Klaidžiojusią svetimuose kūnuose? Jūs juokaujate. Puikiai žinau, kas esu, nors ir miriau.
- Tasai, kuris yra vadinamas Viešpačiu Dievu, ir jo angelai, kaskart prieš paskirdami sielai naują gimstantį fizinį pavidalą, kruopščiai išvalo iš jos visą sukauptą informaciją. Panašiai žmonės valo savo kompiuterius.
- Beprotybė! Aš ne vaikas, kad tikėčiau pasakomis. Bet jei taip trokštate mane atgaivinti, būsiu dėkingas. Privalau užbaigti, ko deramai taip ir nepradėjau. Padėkite man, kas jūs bebūtumėt.
- Jums labai skaudės. Deja, kol kas galiu grąžinti tik paskutinį jūsų turėtą pavidalą. Pakentėkite. Greitai galėsite atsimerkti.
Balsas be kūno. Kliedesiai. Kada tai baigsis, koks jų tikslas, baisiausia, kad negaliu suprasti jų tikslo. Jie mano, kad patikėsiu... Atjunkite tuos laidus. Pribaikite mane, numeskite mane žemyn iš tikrųjų, aš negrįšiu, velniop kerštą, juk jau išėjau iš proto, nieko nesuvokiu. Taip, balsas buvo teisus, vėl skauda, kodėl man turi šitaip skaudėti, iš tikrųjų nedariau tų baisių dalykų, jie mane įtikino kalėjime, turbūt uždarė tada, kai dar buvau vaikas, ir gyvenau hipnotiniuose sapnuose, sapnavau kraujo troškulį, seserį, jie privertė mane tikėti, jog esu Kaligula, bet aš ne Kaligula, aš Tongas Li Šengas, vienas paskutiniųjų iš šios prakeiktos giminės. Vėl jaučiu šaltį... Drėgmę... Grublėtą, šaltą ir šlapią asfaltą delnais... Savo burną... Ji pilna kraujo. Bet skausmas dingo.
- Atsimerkite. – Tongas klusniai atmerkė akis. Pirmiausia nustebo, kad nemato dangaus, nors gulėjo aukštielninkas ant šlapios kelio dangos. Vietoj dangaus buvo mažutėlis, visiškai juodas ruožas tarp milžiniškų pastatų, kylančių kažkur į begalybę. Antra, nesigirdėjo aeromobilių bei reklamos triukšmo. Gatve tyliai judėjo į šmėklas panašūs žmonės. Jis atsisėdo ir tuomet atkreipė dėmesį į žmogystą, stovinčią atokiau. Ją blausiai apšvietė neoninės spalvotos šviesos. Tai buvo vyriškis, vilkintis ilgu tamsiu paltu, jo veidą dengė gobtuvas.
- Sveikinu atvykus į Dugną, lorde Galahadai. Nuo čia prasidės jūsų kerštas. – balsas buvo tas pats, kuris kalbėjo ligtol.
- Kodėl jūs mane taip vadinate?
- Todėl, kad jūs esate... Esate vienas iš dviejų tobuliausių angelų... O gal demonų, kuriuos sukūrė Tėvas. Ir abu jus jisai pasmerkė. Jūs buvote ambicingesnis, todėl jums skirta žiauriausia bausmė – visiškai prarasti tapatybę. Jūsų brolis dvynys... Panašiai kaip aš, jis buvo pažymėtas gėdos ženklu. Sparnai nupjauti, veidas sužalotas. Žaizdos niekada neužgis. Kraujas vis sunkiasi, ir mes turime žudyti, kad galėtume išlikti. – pašnekovas atsisuko į Tongą, beveik visas tos būtybės veidas buvo apvyniotas kruvinais tvarsčiais.
- Kodėl Tėvas mūsų nepribaigė?
- Priešingai, nei teigia legendos, Tėvas nėra visagalis. Jis, žinoma, galingesnis už mus, jam nesunku mus žaloti, tačiau kartą sukūręs, jis nebegali sunaikinti. Tai jį varo į neviltį. Ištikimieji sparnuoti legionai bet kada gali sukilti. O Pragare pasmerktų nemirtingųjų skaičius auga. Taigi jūs pasirodysite pačiu laiku. Jūs ir jūsų brolis, aukščiausiojo rango angelai, galite naikinti visus kitus – šiuo požiūriu esate galingesni už Tėvą, tačiau Tėvo sunaikinti neįmanoma, bent jau kol kas, bet egzistuoja legendos, kad suradus trūkstamą Šventojo Rašto egzempliorių, sužinotumėme, iš kur atsirado Tėvas, tuo pačiu ir jo pažeidžiamas vietas.
- Aš galiu naikinti kitus angelus? Netgi dabar?
- Deja, šiuo metu jūsų galios labai nusilpusios. Teks ieškoti panašių pasmerktųjų, kaip aš, ir pasisavinti jų energiją. Einam, lorde Galahadai, nemanau, kad gulėti vidury gatvės yra gerai, į mus jau atkreipė dėmesį.
- Gerai, einame. Palaukite, sunkoka atsistoti. Čia pavojinga atkreipti į save dėmesį?
- Ganėtinai. Dugne nuolat vyksta kova už būvį, kaip ir visur kitur. Kiekvienas yra potenciali auka, ir tuo potencialesnė, kuo keisčiau elgiasi.
- Visi aplinkiniai panašūs į šmėklas. Jie keistai juda, ir neatrodo, kad mus pastebėtų.
- Tai klaidingas įspūdis. Pasistengsiu grąžinti jums atmintį. Tuomet daug ką suprasite.
Li Šengas šlubčiodamas pamėgino eiti. Jį purtė drebulys. Nusimetė sukruvintą ir purviną imperatorišką apsiaustą, kuris vilkosi žeme ir trukdė judėti, be to, pasak žmogystos, geriau būti kuo mažiau pastebimam. Vadinamasis Dugnas – šaltoka ir baisiai nejauki vieta, mąstė Li Šengas. Tarsi visi čia būtų mirę. Matyt, ir aš atrodau taip pat. O, kad Jin būtų šokusi kartu su manimi... Bet tikriausia jau išėjau iš proto, nes viso to, kas įvyko per pastarąsias dešimtį minučių, paprasčiausia negalėjo būti. Šios gatvės, purvinas lietus, šiukšlės, šmėklos, užkalti langai, tamsa, blankios šviesos, juoda skylė vietoj dangaus, tai netikra, eilinis košmaras, taip pat ir tasai, kuris vadina save Ijo, jo galinga aukšta figūra priešais, jo kalbos... Angelas, vienas iš dviejų galingiausių... Tai pasityčiojimas. „Ko jūs iš manęs norite, po velniais? “ – garsiai sušuko Li Šengas ir griebėsi už galvos. Ijo pridėjo pirštą prie lūpų. „Tyliau, labai prašau, tyliau, lorde Galahadai... Suprantu jūsų abejones, bet maldauju, kol kas tik sekite mane... “ Li Šengas atsiklaupė ir pažvelgė į savo atspindį baloje. Kiek galėjo įžiūrėti, niekas nebuvo pasikeitę. Jis keletą sykių giliai įkvėpė, atsistojo ir nusekė jau gerokai nutolusį Ijo.