Medžiotojo naktis (I dalis)

Tą vakarą, kai visas kaimas nuskubėjo į apleistą namą šalia Vyturio kalvos, senasis Ernis Ledsonas  susilaukė svečių.
Jis turbūt buvo vienintelis gyventojas visame Rezbri Kryke, kurio nedomino eilinė savaitės auka. Todėl kai staiga į duris kažkas tyliai, tačiau gana drąsiai pasibeldė, Ernis nejučia krūptelėjo. Po kelių akimirkų, jau atgavęs savo įprastinę narsą (kai kas iš kaimiečių tai vadino tiesiog abejingumu viskam kas gyva), jis nenoriai pakilo iš krėslo ir bambėdamas nukūprino prie durų.
- Net ir dabar negali manęs palikti ramybėje, prakeikti bailiai… - Aš jau seniai jiems pasakiau, ką apie tai manau…
Tačiau už durų stovėjo ne pagalbos ieškantis kaimietis.
Iš pradžių seniui dingtelėjo, kad galbūt jo senos ausys apsiriko, ir kad niekas iš tikrųjų nesibeldė, bet iš keisto šlamesio prie slenksčio visgi buvo aišku, jog kažkas prašosi į svečius.
Ernis atbulas pasitraukė į kambarį, tačiau rankenos iš pradžių nepaleido. Vidun žengianti žmogysta jam atėmė žadą. Atrodė, tartum tamsos gabalas būtų atsiplėšęs iš tosios, kuri tyvuliavo už durų – nors iš kambario sklido pakankamai ryški šviesa (Ernis nemėgo prieblandos), ji visiškai neapšvietė to, kuris stovėjo už durų – tarytum jo ilgas juodas apsiaustas būtų sugėręs visą šviesą, o gal net ją nustūmęs atgal į namą.
Tik svečiui žengus į vidury kambario, senis galėjo geriau jį apžiūrėt. Tai buvo labai aukštas (Ernis buvo kokių 180cm. ūgio, nors metai jį kiek sulenkė, nepažįstamajam jis buvo tik iki pečių), glotnius ilgus rusvus plaukus keistos formos kepurėle papuošęs vyras. Jo tamsios akys ramiai žvelgė į apstulbusį šeimininką, o ilgos siauros nosies šnervės pašaipiai išsipūtė.
- Ernis… Ledsonas, - lėtai ištarė svečias. Jo plonos lūpos kalbant beveik nejudėjo.
Senis jau norėjo žiotis ir pasiūlyti nekviestajam nešdintis, nes (ko jis niekad niekam nebūtų pripažinęs), šis žmogus jį gąsdino. Tačiau šis vėl prabilo:
- Girdėjau apie jus. Žmonės šneka, kad jūsų nedomina keistieji įvykiai jūsų apylinkėse…
Čia Ernis atkuto. “Jis turbūt iš karaliaus pasiuntinių, matyt susirūpino sklindančiom kalbom”, - pagalvojo senis.
- Et,  toks ten ir keistumas – na, mirė pora berniūkščių ir tiek, visokių gi žvėrių pilna šiose apylinkėse, - atšovė Ernis. - Aš į tai nosies nekišu, nėr ko landžioja kur nereikia, po to nereiks ir verkti, - rėžė jis toliau.
Keistasis svečias tylutėliai susijuokė.
- Ar jums neatrodo, kad pakankamai keista būti sudraskytam žvėries tik perpjaunant gerklę ir paliekant kūną anglimi nupieštam rate?, - sušnypštė nepažįstamasis. Jis pasilenkė arčiau senio ir dabar sušnibždėjo į ausį nustėrusiam šeimininkui:
- O galgi jūs teisus… Gal tai… iš tiesų… buvo… žvėris…
Ernis atšlijo. Jo nustebę akys vis labiau plėtėsi. Vėl jis bandė žiotis ir kažko klausti, bet buvo per vėlu. Juodoji figūra staiga atitraukė ranką. Senio kūnas tylutėliai šlumštelėjo ant grindų.
Keistasis svečias lėtai atsitiesė. Tingiai peržengęs tysantį kūną, akimis permetė visą kambarį ir šaltai tarė:
- Gamelgardas nemėgsta bailių. Nemėgsta tų, kurie bijo pažvelgti į jį per jo tarnų darbus. Ernis mums puikiai pasitarnaus, kaip manai, Aivenai?
Pro duris įžengė susikūprinęs senis. Jis be jokio gailesčio pažvelgė į bežadę auką. Kai pakėlė akis į šviesą, juodasis svečias buvo atsisukęs į jį ir šypsojosi. Prieš jį stovėjo Ernis Ledsonas.
Dar vienas Ernis Ledsonas vis dar gulėjo kambario viduryje.
- Sena kaip pasaulis apgaulė, Aivenai, sena kaip pasaulis, - sušnibždėjo aukštasis vyras, - Bet tie kvaili kaimiečiai nieko neįtars, bent jau kol kas. Taip mes laimėsim laiko, o galbūt ir rasim ko ieškom.
Ir, švystelėjęs juoduoju apsiaustu, svečias paliko namą.