Buvai Tas Žmogus

Veidrodis rodo bjaurius daiktus
ir baltą spalvą sniego.
Išlenda pelė su auskarais mažyčiais,
mano rankos melsvos, plonos,
be pirštinių pro srovenantį sniegą...
Krenta rugiagėlės žydros, dirbtinės.
Už stiklo auksas švyti.

Tūkstantis kvailysčių!
Vėjas neša ir neša
iš vieno seno namo
kartu su langų stiklais
užpernykščius klevo lapus;
norėčiau ir tave matyti
išskrendantį, nieko neskauda -
buvai ne tas žmogus.

Mėnulio kraštelis atsispindi
neaiškios spalvos akyse,
vėjas baisiai kaukia;
užpustytas miestas,
užmigdyti žmonės,
visi sušalo
prieš akimirką.

Juzė ledo lovoj miega,
bet vietoj alsavimo
jau girdėti paukščio čiulbesys.

Išskridai - neišpasakytai skauda.
Buvai Tas Žmogus.