prieky bangų kaip tyla prieš audrą
tyliai vingiuoja vandens putų baltuma.
iš tamsumos atsklinda garas -
ištirpus naktį vėsuma.
jos vedinos į priekį
bangos ties kiekviena mūša
virsmu pavirsta,
o paskui garsas mažo lapo lekia.
muzikos ošimas ant viršūnių
kaip tekantis vanduo nerimsta,
o po viršūnėmis vanduo tik mirga,
kaip vandens žiogo drumstas paviršius
lėtai ratilais vis ritas, ritas.
iš galo slenka melsvuma,
kur panaši į gaivią vėsą ir tylą,
o primena tik tai tave