Rašyk
Eilės (73400)
Fantastika (2195)
Esė (1497)
Proza (10379)
Vaikams (2516)
Slam (49)
English (1117)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Po penkiasdešimt juodų naktų prie rūmų lango priskrido maitvanagis ir savo sunkiu, milžinišku ir erdviu kūnu užgulė karališkąją palangę. Iš miegų pašoko karalius, savo galybe ir jauduliu prižadindamas miegančias žemes, kalnus ir ugnį. Sudrebėjo kitų karalių karūnos ir širdys, ir visi lig vieno išsirideno iš savo lopšio. Erdvus galios šokis, supavimosi lopšyje pabaiga. Atsikėlus iš lopšio jis tiek įsisiūbuoja, kad daugiau niekas į jį nesugeba atsigulti.
Už maitvanagio nugaros užtemo dangus, debesys savo pilvais uždengė žemę, miškus, vandenį, didingosios Ariadnės veidą uždengė žalia migla ir ji susipainiojo savo siūluose, tuo metu, kai tirpo visi tinklai, paleisdami į jūrą visą savo naštą. Išsilaisvinti nuo to, kurį pats laikei nelaisvėje. Našta kelia lygmenį dviem galvom aukščiau. Antra galva sveria per daug, kad ją nulaikyt, tačiau stovėti ant dviejų galvų patogiau, nei ant vienos.
Karūnuotasis prislinko prie židinio ir metė į jį liepsnojančią žvakę. Ugnis pradėjo plisti medžio ir popieriaus žaidimu. Popierius iš medžio, ir sudega lygiai taip pat, kaip pradžios kūnas. Pasaulis išsilaisvino, ar bent jau manė tai padaręs, tačiau deimantas lyg maža ir galinga jaučio širdis tvinkčioja labai labai giliai, pačioje tamsoje šnibždasi su pragaru. Jis sako, kad pasaulis pagaliau išteisintas. Ar kas tuo gali patikėti? Grandinės puošia gamtovaizdžius, vizijas ir peizažus, susirietę savo simetrinėje būsenoje kerštą spinduliuoja vabzdžiai, karaliai miršta iš noro turėti juodąjį deimantą, pasaulis siūbuoja, tęžta ir griūna, pamesdamas savo pranašumo ir jo rimties pusiausvyrą, o jis ima ir tiesiog tyliai, lyg niekas seniau nebūtų jautęs uragano baimės, praneša, jog pasaulis išteisintas. Tiek išteisintas, kad gali nusidėti iš naujo.
O kiek baimės buvo iki paskutinio absoliutizmo chaoso, išsiderinusio laiko ir vietos pranašumo atskleidimo! Pranašystė turėjo daug tų, kurie sekė jos tikrove ir keletą priešingos juostos apsigimimų. Jie ir sustatė pasaulio tvarką, ne kas kitas ir vėliau reikėjo to, kas pateisintų pranašystės priešingybę, smailųjį kampą, tiek nebūdingą pranašo mąstymui, kuris aukojasi spalvotajai vizijai. Taip vienos haliucinacijos auksarankių šedevras turėjo įsikūnijimo į tikrovę klastą. Tačiau tokią pačią, kuri gimė priešingos juostos pusėje. O joje baimė buvo triguba dėl visiško susipainiojimo tarp vietos, kurioje yra teisybė iš pranašo lūpų, iš jos haliucinacijos, visuomeninės klaidos, aukojimo principo. Taigi juostos neturėjo jokio išskirtinio ženklo, tik degančią kritinę absoliuto užuomazgą, kuri pati neturėjo progos išsivystyti nei vienoje iš jų, nei būti pati kuo nors apjuosta. Taip ir Ariadnė susipainiojo siūluose, tapo verkiantis vabzdys voratinklyje, iš kurio išsikapstyti dar sunkiau, nei iš labirinto, žlugdančio herojus, o dar labiau - juos išaukštinančio virš nesekmės į dieviškąją sėkmę. Dar viena vizijos auka... Aukojamasis už save pasauliui palieka šešėlį, prakeiksmą ir keletą ženklų vien tam, kad juos aiškintumeis iki gyvenimo galo, per juos įsitaisytum keletą randų. Ženklai, kurie reiškė tik tiek, kad nereikšė nieko. Ir kas gi iš apkerėtųjų galėjo susiprasti, kad ir pačios vizijos šešėlio spalva buvo bespalvė, kaip ir kitų pasaulio šešėlių, o kvapas bekvapis, nors uostė ir uostė vabzdžiai šitą painiavą, nežinodami, kad kvapą skleidžia jų pačių antenos... Auka nusidėjelių apsigimimuose, o aukoje priežasčių priežastis. Žmogus bijo numirti, žmogų įveikia tamsa, žmonės bijo tvano ir laukia dar vienos vizijos, kuri bus paskutinis šios nakties sapnas.
Taip ir paskutinysis katino kamine sapnas. Karalius uždegė židinius, pamiršęs, kad kamine miega katinas - pats tobuliausias iš tobuliausių. Jis jautė, kaip kartu su juo įšyla sapnas, atsiskiria ir jį palieką - tokį kūną iš kaulų ir mėsos, kurį maitvanagiai sukapotų ir prarytų. Iš pradžių užsidegė tobulas kailis, vėliau pasiekė katinišką odą. Ji lydėsi ir juodavo - tapo anglim ir pelenais. Niekas nematė, kaip liepsnojo akys, skrandis, plaučiai. Degė uodega, lyg mirties fakelas, naktyje pranašaujantis visiems žmonėms kažką, ko niekas nežinojo ir tuo tik džiaugėsi. Sutrikdyto angeliško miego neviltis, kūniškas skausmas ir jokio kniauktelėjimo. Liepsnojo ir kiti katinai, kituose kaminuose, tik taip tyliai ir ramiai, jog žmogaus akis negalėjo įžvelgti jokios šviesos kaminuose, nejautė jokio dvėselienos kvapo, rūkstančio iš kaminų. Lyg vabzdžiai - uostė vizijos kvapą ir svaigo iš laimės.
Tikrovė neigia bet kokį pažinimą vidinės nežinomybės išorinėse savybėse. To neigimo emocijos turi savo pagrindų, kuriuose svarbiausias dalykas - nelygumai - žinojimo nebūtis, lyg vienas iš dviejų, o iš tiesų - šimtas iš vieno. Juodasis deimantas neturi pragrindo, šaltinio, versmės. Pagrindo nelygumai išvystė trintį tarp tikrovės ir melo. Suderinta realybės visuma, gaubianti dviejų dalykų egzistavimo įrodymą. Tik ji neparodo, kuris egzsituoja daugiau. Neigimas buvo savaiminis išsiveržimas dėl priešingos sąmonės fikcijos ir neišmatuoto tūrio užbaigtumio. Tokia pati savaiminė tobulybė, niekinanti ir šlovinanti. Šlovindamas vieną į pačią šlovę įaugusio žinojimo  dalį, paneigi viršutinę, ar bent jau ji yra įsitikinusi, kad yra paneigta ir gali atsikvėpti - jos laukia ilgas poilsio amžius. Šlovė užbaigto, pabaigto egzistavimo apačioje... Ta pati pradžia, kuri jau buvo išnykusi dėl savo svorio. Reikia pačios lengviausios šaknies, kad iš  jos išaugtų genealus augalas. Tačiau kitai teisybei reikia ir visiškos tuštybės. Jos reikia ir neigimui. Paneigti egzistuojančią tiesą, tikrovę, kuri neigia, išnykti skeptiko delnuose, numirti kamino gelmėje ir džiaugtis, lyg pilamo vyno kutenamai taurei.
  Nuo šio laiko karaliai pradės miegoti, nes užsibaigė chaoso minties dienos. Katinai kvėpuoja tik savo paties kūno pelenais. Tai yra labai kūrybinga, kadangi atminty išlikusios būtybės siluetas kvėpuoja tais mirties įdorymais - pelenais ir iškvėpia paties savo egzistavimą, kuris rodo. kad jie visada išliks - norės to karaliai ar ne...
Ir visi jie nesveikai bijo liepsnojančių katinų, juodomis naktimis išnyrančių iš už karališkųjų sostų. Širdyje kaupiasi adrenalinas, alsavimu paskandinami visi laivai, smilkiniai tvinkčioja lyg amerikietiški būgneliai. Baimė žmogui atveria akis ir priverčia žiūrėti į tai, ko jie labiausiai bijo. Ji gali tapti prisikėlimo priežastimi, amoniaku, prisikėlimu iš numirusiųjų ir tuo pačiu nugrimzdimu į baimės mirtį. Nugrimsti į tai, kad egzistuoja tik labai trumpai, nes baimė egzsituoja visada, apvalkalas bet kokiam išbandymui, bet kuriai rizikos laisvei ir ramiam gyvenimui. Ji yra tik atspindžio eskizas, nes baimė viena nemoka egzsituoti, jai reikia pagrindinio save paliudijančio taško, nuo kurio prasideda visos elektros srovės, nutrenkiančios žmogų iš pasalų. Tai yra didžiulė staigmena, netikėta permaina ir teatrališka viršūnė. O argi žmonėms nepatinka staigmenos?
Karalius nužudė katinus, o vėliau išprotėjo. Beprotystė atslinko pakopomis, beveik tokiomis pačiomis, kokios tesiasi iki pabaigos vizijos, tik sustingimas būtinybėje ten tesiasi labai ilgai, tokį laiką, kurio negali suvokti žmogaus protas savojoje tobulybėje. Ir jis tik dar labiau priartina prie beprotystės. Akimirksnio haliucinacija susitapatina su baimės visata, iš gyvenimo iškrenta laikas, paaukotas žaibiškam regėjimui.
Liko egzsitavimas paremtas nebuvimu kaip būties atšaka, kuri yra tokia pati reali kaip ir buvimo materija. O karaliai galvojo, kad vaiduokliams lengva išsilaisvinti iš savojo prigimties tarpsnio. Karaliai mato katinus ir jais tiki, kaip tiki viskuo, ką deimantas apverčia savuoju spinduliu... Deimantas, esantis tariamu visų būtybių išpažintoju ir jų kaitos pakreipimo kita linkme veikėju, visatos, kuri talpinama viename atspindy apvalkalu, geocentriniu tašku, aplink kurį sukasi tos pačios gyvatiškos visatos baigtis. Jis yra akmuo, kuris visada bandė apsimesti neturintis akmens savybių, amžinąjį sustingimą rodančio kietumo ir šaltumo. Juodasis Deimantas - upių, kurios neturi tekmės valdytojas, lyg mėnulis, taip dažnai nusileidžiantis į Titikakos ežerą. Pranašas, visą melą pateisinantis sustingusio ežero pranašumu prieš upę, kuri yra seklesnė už gilųjį, stovintį vietoje vandens telkinį. Juodasis Deimantas, slypintis taip ir nepažinto maitvanagio širdyje.
Ir niekas niekada nežinojo, kad tie didingi ir tuo baisūs paukščiai buvo akli.
2005-01-19 19:57
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-22 13:21
Nyarlathotep
Stipriai persistengta. 2
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-20 01:31
ir kiti
rimtai padirbėta. ir drįstu teigti, persistengta. ... pasakojimas paskęsta magiškos filosofijos konstrukcijose. giliaprasmių tezių litanijoje. skaitytojas įkliūva į žabangus, bandydamas pereiti niekur nevedantį teksto labirintą. ... skaitytojas užmirštas. ... tekstas stiprus ir kokybiškas (nors "Širdyje kaupiasi adrenalinas" primena kardiologijos paskaitos tematiką), tačiau ar vien to tikimės iš prozos? vien tekstui duočiau 5. bet vertinant sąlyčio 'autorius - publika' galimybę, balas krenta.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-22 13:21
Nyarlathotep
Stipriai persistengta. 2
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-20 01:31
ir kiti
rimtai padirbėta. ir drįstu teigti, persistengta. ... pasakojimas paskęsta magiškos filosofijos konstrukcijose. giliaprasmių tezių litanijoje. skaitytojas įkliūva į žabangus, bandydamas pereiti niekur nevedantį teksto labirintą. ... skaitytojas užmirštas. ... tekstas stiprus ir kokybiškas (nors "Širdyje kaupiasi adrenalinas" primena kardiologijos paskaitos tematiką), tačiau ar vien to tikimės iš prozos? vien tekstui duočiau 5. bet vertinant sąlyčio 'autorius - publika' galimybę, balas krenta.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą