DIENOS  MARIONETĖ

Iš  tolių tolumų sugrįžta
rytmetiniai traukiniai, -
tarsi šluotelėm į būgnelį
kas barbentų
ritmą griežtą ...
Minčių erdvėj nutrūksta
subtilieji virpesiai
ir mano tylą pasiglemžia
atsibudęs miestas...

Diena vylingai prasimerkia
lyg sena  koketė,
aptingus rąžosi sustabarėjusi
tiesa...
O aš -  siūleliais  parišta
dienos  marionetė,
taip meistriškai likimo pirštų
vedama,
turiu bučiuoti kiauliaganį
šimtą kartų...

Ir vėl skubu... Skubu į savo
skaidrią tylą,
kuri prie degančių
naktinių vartų
su viltimi perpus sumišusi
regėjimais šviesiais
pažyra...


I.D.
2003, sausis