Chimera, pakasyk mane

Neužpykit ant manęs-
Chimeros aš auka.

Prisimenu kadais...

Pragaro šunų užsivytas,
Ir sirenų dainų paviliotas,
Su lyg spartiečio greitumu,
Su skruzdele po padu,
Ir varnas sparnais vis vėdino man veidą.
Skubėjau aš pas ją,                    (Chimerą)
Siekti jos, kaip siekė Hesiodas.

Pasigavo mane piligrimas,
Kur neregė neužmirštuolė
Nimbą nešė nimfai pakeliui.

Bruko man pintinę plukių
Jis, kartu su utopistu.
-Praleisk! - sakiau, - prakeiktas parazite!

Man nektarą jie užraugė,
Kaip kirminas minta vilkdalgio lapu...
Kramtyt manęs vis nesustojo.

Pamenu kaip šiandien...

Šilta, smaragdinė žiema,
Ir kritau ant kelių,
Žalčio pūgai siaučiant,
Bridau, mėšlynu savų klaidų,
Bandžiau, surinkti pelenus kely,
Dar degtinė diktavo decimetrus dangaus debesų-
Pamačiau, prigulęs po pušim,
Su dalgiu parankėj užmigau
Po rugių pjūties darbų.

O semtuvėliu visą peklą man pabėrė,
Rinko jie paparčius Laumės pasėtus,
O man...
Man tik šiltas, smaragdinis Parnasas,
Prausiaus tada, gyvenimo purve.

Ar teks kada nefrito drūgį dovanot?
Ir ka gi Moiros pašnabždėsit?
Ar tremtį lemiat žvaigždėtų safyrų saloje?
Gal nebebus žandarų,
Volungės čiulbės,
Lakštingalos globos,
Apykaklėn bučiuos.

Nežvelk Kasandra į akis,
Chimeros aš auka,
Ne tavo puodai kabo
Pas mane palikti.