Ne tu

štai miklūs pirštai vėl ištraukia
tą paskutiniąją – likimo - kortą
bet kambary jau taip tamsu
kad nesimato ką ji pranašauja
ir darosi sunku atskirti
kas šia tikra
o kas nebepriklauso realybei
gal netgi tas dangus
paraudęs ir aptemęs
yra kažkur anapus
debesų kurių nėra
jie užvakar save išlijo
su dundesiu ir su žaibais
į žemę susigėrė
taigi
ką aš norėjau šiandien pasakyti
ko niekad niekas dar nėra pasakęs
ir jau turbūt nepasakys
nes juk nėra prasmės tekėti
nei saulei nei mėnuliui
jei ne tu
į juos žiūri
ant rankų pasirėmęs
o tiktai juodas siluetas
su didelėm įsivaizduojamom akim
ne tu
ne tu
ne tu