m*m*i

Pabunda mano
įkvėpėja,
paglosto veidą
netikra žalia
šviesa,
nukrintančia is
nežinia
Kur
buvai taip ilgai?
žinau, kad nesinori
grįžti ir kiekviena
kartą tu delsi,
palikdama užburtą
vaiką Naktį.
Bet tu manęs
pamiršti negali,
gyventi be manęs
iš proto
pasisemk jėgų,
tau nesvarbu-
sėdėsi tam pačiam
kamuolyje,
vis viena
tavo ašara nukris
tik į mane..