Rašyk
Eilės (73094)
Fantastika (2189)
Esė (1490)
Proza (10331)
Vaikams (2497)
Slam (49)
English (1103)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 21 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Pigi, tikrai pigi. Tyliai tūno sau kampe, pasirėmusi laibais pirštais. Ką mąsto? Dievas težino. Truputį susiraukusi išraiška, pasišiaušęs plaukų kuokštas ant kaktos, kiek suglamžyta uniforma. Tarsi iš pragaro atsineštas, sudėvėtas ir apspuręs portfelis. Kaip manot, kas ji, ta nelaminga susiraukusi mergaitė, kiek pūstais žandais ir liesomis rankomis?
Taip, atspėjot, tai aš. Atstumtoji. Niekas su manimi nesikalba, ką jau kalbėti apie malonų žvilgsnį arba bent jau šypseną. Kasdieninės patyčios kiekvieną dieną, suplėšyti sąsiuviniai, sulaužyti pieštukai ir šlykštūs žodžiai.
Klasiokės visai neseniai buvo mane užrakinę fizinio lavinimo persirengimo kabinoje, sulaistė rašalu mano treningus. Aš tikrai buvau pati nelaimingiausia būtybė pasaulyje.
Problemos, kurios sūkuriavo mano galvoje, buvo didelės ir neišsprendžiamos.
pirma: Mano tėtis serga, neuždirba pinigų, mes neturtingi ir aš neturiu už ką nusipirkti drabužių, papuošalų, o ką jau kalbėti apie normalios išvaizdos batus;
antra: esu labai liesa, visuomet stypinu įtraukusi kaklą, nes bijau, jog kas nors mane užkabins ir pasityčios. Aš neturiu krūtų, o jau ką ir kalbėti apie klubus. Žodžiu, vieni kaulai ir oda, taigi, vaikinai į mane net nežiūri ir dar ilgai nežiūrės. Jei jau ir žiūri, tai tik tam, kad pasakytų šlykščią repliką arba įspirtų man nematant į užpakalį. Apie merginas irgi patylėsiu - juk neseniai visas būrys mane užpuolė ir gerokai aptalžė netoli mokyklos esančioje giraitėje.
trečia: neturiu draugų ir kieme, nes esu visuomet susiraukusi, jautri ir įsižeidžiu dėl niekų (įdomu kodėl...).
ketvirta: Mano tėvas - paskutinis kvailys, despotas ir dėl jo kenčia mano visa šeima. Brolis ir sesuo išėjo atskirai gyventi, o mano psichiškai nesveikas brolis ir aš esam priversti gyventi stačiai pragare. Tėvą ištikus nelauktam infarktui, nelaimei, jį ištiko klinikinė mirtis. Po šio įvykio šis ganėtinai apkūnus ir nemalonus žmogus, ir iki tol buvęs nepakenčiamas, visai pametė protą. Terorizuoja mane ir motiną.
Taigi mano vasaros atostogų diena atrodydavo taip.
Ryte mane pažadindavo eilinis skandalas. Tėvas ūdydavo motiną. Priežastys pačios kvailiausios, kokias tik galima įsivaizduoti. Pavyzdžiui buvo ir toks atvejis, kai mano kvailas šuo besiplakdamas pašaliais nuvertė kėdę ir jos trinktelėjimas labai sunervino mano psichopatą tėvą. Beauklėdamas motiną, kam ji nesugavo krintančios kėdės, jis sugebėjo porą kartų ja gerai užvožti per veidą. Tik gudriai, kad niekad neliktų nelemtų žymių, tik labai skaudėtų. Aišku, būtinas atributas yra siaubingas staugsmas, kuris virpina nusitrynusias mūsų ubagiško buto sienas. Šuo slepiasi, mama verkia, aš apsimetu, kad esu ateivė iš Urano ir neturiu klausos.
Pagaliau erzelynė nutyla, mama išsipučia nosį ir nužemintai tėvo atsiprašo, tėvas įsiveržia į mano kambarį ir pareiškia, kad jau laikas keltis ir eiti su juo prie Kauno marių. Kas žino, tas žino, kad tai apsimaurojęs tvenkinys, pilnas nudvėsusių žuvų. Tačiau aš priversta eiti, nes jei to nepadarysiu, kils dar vienas šlykštus skandalas, o aš būsiu apkaltinta kalimu į kapą ar dar blogesniais dalykais. Persirengiu dviem dešimtmečiais pasenusiais rūbais ir išeinu kartu su savo brangiausiuoju gimdytoju. Prieinam Kauno Petrašiūnų pušynėlį, tėvas jau pūškuoja remdamasis kažkur rasta apgliaumėjusia lazda, nepamiršdamas tarp riaugėjimų paauklėti manęs. Jis kupinas išminties ir noro iš manęs padaryti žmogų. Patarlių  žino tik dvi ir jis jas kartoja kas penkios minutės.
- Kas anksti guls, kels ir ves, nesigailės, - sniaukroja ir reikšmingai žiūri, nes girdėjo, kaip aš dešimtą valandą dar paslapčia klausiausi radijo.
Po kiek laiko,kiti išminties perlai:
- Rytą ant keturių, per pietus ant dviejų, vakare ant trijų, kas?
Išdaužus milijontąjį kartą, jog tai žmogaus gyvenimas ir išklausius iki vėmulio atsibodusių pamokymų ir, aišku, istorijų iš tėvo vaikystės ir jaunystės, pagaliau priartėjame prie mėšlino vandens telkinio - Kauno marių.
Tėvas išsipleikia ant smėlio ir garsiai paleidžia radiją. LR1 programa, kažkokios pasiutusios polkos. Aišku, aplinkui ramybė, kažkur zvimbia bimbalai, o gal ir uodai. Nė gyvos dvasios, nes mano tėvas nemėgsta žmonių. Man šešiolika metų. Aš noriu būti su draugėmis, noriu susipažinti su naujais žmonėmis, galų gale paspoksoti į kitus. Tačiau despotas, atrodo, toks silpnas ir sužalotas ligos žmogelis apytrumpe barzdele, akiniais ir krauju pasruvusiomis akimis, mane valdo.
Kaip manot, kodėl? Ogi dėl motinos, tos stoiškos užguitos asmenybės. Ją muša, žaloja keikia ir kaltina mane. Nieko sau valdymo būdas... Nesvarbu, kad dienoraštyje klodais gulasi sakiniai: "Aš jo nekenčiu... " Visa tai niekai. Svarbiausia valdyti.
Taip būdavo kiekvieną dieną, visą vasarą. Kiekvieną mielą dieną tas pats repertuaras. Tie patys supeliję anekdotai, pamokymai ir istorijos.
-Ar žinai, kad aš tik būdamas tik 25-erių metų, pirmą kartą paragavau alkoholio, - porina buvęs alkoholikas, mano nekenčiamas tėvas, - aš buvau labai jautrus ir atsakingas jaunuolis. Buvau įstojęs ir į muzikos mokyklą, tačiau motina susirgo šiltine, o tėvas gėrė, todėl mane išmetė...
Visa tai tik pasaka. Aš tai žinau, jis tai žino, visi žino, tačiau slepia.  Toks jau tas gyvenimas mūsų šeimoje. Reikia viską slėpti. Pavyzdžiui, klausia mano tėvas: “ar skaniai aš nuleidau bezdalą, ar jums patiko? “ Visa šeima, uostydama bjauriausią smarvę, turi žavėtis ir linksėdami galvomis sakyti: „ O taip. Salam aleikum, tavo bezdalai aukščiausios kokybės, mes nuo jų patiriame orgazmą ir jis kartojasi dar dešimt kartų... “
Pavyzdžiui, tėvo gimtadienis visuomet  būdavo tragedijos viršūnė. Visi turėdavo vaikščiot ant pirštų galų, jam padlaižiauti ir bijojo, kad galbūt jam kas nors nepatiks. Tada būdavo taip:
-Mama. – (taip jis vadino mūsų motiną ir savo žmoną), - kodėl tu Rimui nepasakei, kad negalima imti fotoaparato? Jis uždėjo antspaudą ant objektyvo.
Kol kas ramus balsas, bet oi ne, neapsigaukite. Jo akyse dega pragaro ugnis, nervingai dreba rankos ir apatinė lūpa. Mama, kaip ir turi pagal scenarijų, pradeda teisintis. Jos balsas nuolankus ir prislopintas. Tas suteikia drąsos. Prasideda antra dalis. Priekaištai, kad ji ne tik nepasakė Rimui, kad neimtų fotoaparato, bet ir nepriminė tėvui, kad jis turi paskambinti draugui Pranui, kas prilygsta katastrofai, be to, persūdė silkę. Tai susiveda į išvadą, jog ji nevykėlė kaip reta. Už tai reikia trenkti ir labiausiai tikėtina, kad į veidą. Aišku skaudžiai ir be žymių. Šauniausia, kad kai kas bando mamą užstoti, galima sukelti tikrą pragarą ir skandalą.
O dabar netikėčiausia dalis. Po 2 valandų rėkimo, lakstymo po kambarius mojuojant vazonėliais ir tąsant mamą už plaukų, staiga siutas tėvui praeina. Jis sugalvoja, t. y. prisimena, kad šiandien jo gimtadienis. Jį visi turi mylėti ir džiaugtis. Liepia motinai tylėti ir nežliumbti, surenka visus į didžiąją apspurusią svetainę ir ima pamokslauti. Klausia, kodėl nesišypsom. Liepia fotografuotis besijuokiant... visi jaučiasi sumautai, tačiau dirbtinai šypsosi į objektyvą. Visi apsimetinėja. Viskas nuostabu, šeimos šventė, nesvarbu, kad viskas sumauta, reikia vaidinti, nes jei ne, viskas pasikartos iš naujo.
Žali pušynai ir pačios susigalvoti draugai - samanos, žolės, skruzdėlės ir mėlynas dangus. Tiek man telikdavo paguodai.
O po visko, štai, atrodo kaip dabar matau savo susigūžusią figūrėlę paskutiniame suole. Senamadė šukuosena, bėgiojančios akys, iš nervingumo susikryžiavusios rankos. Tai pabaiga. Žinodavau, kad po rugsėjo pirmos praėjus kelioms dienoms, neišvengiamai prasidės patyčios. Pelenai ant galvos, per langą išmestas portfelis. Juokai, juokai.
Ištįsę groteskiški klasiokų veidai, tįstantys lyg mėšlo gurvuoliai mokytojų snukiai. Ne todėl, kad paauglystė maištas, ne todėl, kad mokytojų daug kas nekenčia. O todėl, kad jie negalėjo man padėti.
Taip iškenčiau visus metus. Visus metus nuo ketvirtos klasės. Visus tuos metus buvau engiama, užgauliojama, niekinama. Atstumtoji. Nors niekada nebuvau turėjusi utėlių, niekada neturėjau vien dvejetų arba penketų. Vis tiek, mane išskyrė. Niekuomet nesijaučiau mokykloje saugiai.
Kartais pagalvoju, kodėl, už ką? Kodėl aplinkiniai gali būti tokie žiaurūs, taip sužaloti visus jaunystės metus? Aišku, pati kalta, kad leidau, jog taip atsitiktų. Labiausiai nekenčiu tėvo. Jo veidmainių skundų, skandalų, draudimų. Nekenčiu ir beširdžių klasiokų, veidmainių draugų. Viso savo buvusio gyvenimo.
Viskas dabar taip pasikeitė. Mano tėvas suseno, pavargo, o aš sustiprėjau. Viskuom. Aš žinau, ko noriu iš gyvenimo, iš savęs. Niekada savo tėvui neatleisiu, už tai, į ką jis pavertė mano gyvenimą. Aš tiek praradau. Žinau, jis sunkiai serga. Jis gal būt greitai mirs. Širdis, prostata, dar kas  nors. Tai neišvengiama, mirtis ateina ir nupjauna savo dalgiu prinokusį derlių. Tačiau sorry. Tai tik dalis to košmaro, kurį man teko patirti. Jis dabar mane kviečia jį aplankyti. Jo plaukai išretėję, tonas ramus ir nužemintas. Kartą bandė mane aprėkti. Prieš platų snukį užsitrenkė durys. Išėjau ir jaučiaus tokia laiminga pagaliau galėdama pabėgti nuo jo nepaisydama nieko, jausti, kad jis man neturi jokios galios. Jokios, nieko negali man padaryti...
Prašau, būsimi tėvai ir mamos. Nežalokite savo vaikų. Netraumuokite jų. Nereikia. Patikėkit  manimi.
(Kas nors gal būt dar bus)
2005-01-18 01:41
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 14 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-20 20:08
Fatal Error
Va tik del tokiu istoriju ir verta knistis kasdien cia isekan ko nors idomaus. Man patinka toks dramatiskas tekstas. Man svarbu pati istorija, o ne stilius, literaturinis grozis. Geras. ACIU!!!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-19 11:37
sl_nk
visai smagu paskaityt, aisku nereikejo tu pamokslu gale ir netgi kaip jauteisi ir pan.,tada butu labai gerai, nes tarp eiluciu skaityti moketume. patiko, kad nebuvo per daug verkslenimo, radau sveikos ir smagios ironijos.trumpai tariant, fantomas beveik issako mano mintis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-18 22:50
ir kiti
primena paauglišką monologą. toks gyvenimiškas kalbėjimas su neišvengiamais liapsusais: "O dabar netikėčiausia dalis" ir kt. labai lengvai tėvas nuasmenintas, paverstas tarytum robotu, gadinančiu pagr. veikėjai gyvenimą. ... tikiuosi, pavadinimas atspindi ne tik praeitas peripetijas. gal čia yra noras atsiriboti ir nuo tokio rašymo stiliaus bei formos? tada autorė tikrai nestokoja subtiliai paslėptos autoironijos. ... bendras vaizdas neįspūdingas. galbūt, todėl, kad realybė neįspūdinga. kaip ir visų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-18 14:55
IXAON
Labai labai patiko. Liuks kūrinys. Kažkuo primena "Kerę" (St.Kingo šedevriukas!). Stilistika vietomis artima Kerei.
Pabaiga - tokia didkatinė ("prašau, būsimi tėvai...") - nepatiko. Nereikia tų pamokslų - užtenka realybės.
Moraliai 9 iš 10
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-18 14:00
_I_
_I_
Taigi, kad literatūra nepaversta. Dabar pabandysiu mestelt kelis punktus kodėl:
1. Taip, pasakojimas įdomus, tačiau jis per daug laisvas - neliteratūriškas.
2. Yra kalbos kultūros klaidų ir bereikalingų sorry.
3. Tekstas akivaizdžiai nesutvarkytas. Net toks elementariai paprastas dalykas kaip žodžių tvarka yra svarbu, o čia vietomis jie tiesiog nudrėbti bet kaip.

Kas patiko? Tai, ką aš vadinu antiestetika. Taip verksmingumo yra ir patį graudaus gyvenimo paveikslą reikėjo palikti pačiam skaitytojuj susikurti. Tuomet įdomiau skaityti, kai ir pats gali šiek tik įlįst į kurinio veikėjų kailį ir nuspręsti ką jie jaučia, kuo gyvena. Dabar viskas yra perdėm tiesiog tiesmuka. Nesakau, kad reikia kokius simbolius prozoje pradėt kurti, tačiau reikia šiokio tokio subtilumo.
P.S. Mozaikinė kompozicija man nemaišė.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-18 10:41
anuka
skaityk Tiffany ir vargos komentarus - abu kalba tai, ką aš norėjau pasakyti. sėkmės.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-18 09:28
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
na išgyvenimai gal ir tikri. gal kiek hiperbuolizuoti. dznt matter. visa tai nepaversta literatūra. šiaip išpažintis su graudoku moralu. maniera (rašymo) ne tokia jau ir tragiška. du.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-18 06:13
Tiffany neskaitant šuns
Man nepasirodė banalu, nes kiekvieno žmogaus gyvenimas yra ypatingas.
Tačiau kaip kūrinėlis šis darbas atrodo lyg neišbaigtas. Vietomis susipina laikai, šiek tiek per dug skubant pasakojami įvykiai, sumalami, o kai kurie ištęsiami.
Gerai yra tai, kad moki pasakoti įdomiai.
Tiesiog man šis kūrinėlis atrodo dar beformis, lyg iš dienoraščio išplėšti keli puslapiai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-18 02:17
lyra
Ir nereikia kaltinti banalumu - tai tikras gyvenimas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-20 20:08
Fatal Error
Va tik del tokiu istoriju ir verta knistis kasdien cia isekan ko nors idomaus. Man patinka toks dramatiskas tekstas. Man svarbu pati istorija, o ne stilius, literaturinis grozis. Geras. ACIU!!!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-19 11:37
sl_nk
visai smagu paskaityt, aisku nereikejo tu pamokslu gale ir netgi kaip jauteisi ir pan.,tada butu labai gerai, nes tarp eiluciu skaityti moketume. patiko, kad nebuvo per daug verkslenimo, radau sveikos ir smagios ironijos.trumpai tariant, fantomas beveik issako mano mintis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-18 22:50
ir kiti
primena paauglišką monologą. toks gyvenimiškas kalbėjimas su neišvengiamais liapsusais: "O dabar netikėčiausia dalis" ir kt. labai lengvai tėvas nuasmenintas, paverstas tarytum robotu, gadinančiu pagr. veikėjai gyvenimą. ... tikiuosi, pavadinimas atspindi ne tik praeitas peripetijas. gal čia yra noras atsiriboti ir nuo tokio rašymo stiliaus bei formos? tada autorė tikrai nestokoja subtiliai paslėptos autoironijos. ... bendras vaizdas neįspūdingas. galbūt, todėl, kad realybė neįspūdinga. kaip ir visų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-18 14:55
IXAON
Labai labai patiko. Liuks kūrinys. Kažkuo primena "Kerę" (St.Kingo šedevriukas!). Stilistika vietomis artima Kerei.
Pabaiga - tokia didkatinė ("prašau, būsimi tėvai...") - nepatiko. Nereikia tų pamokslų - užtenka realybės.
Moraliai 9 iš 10
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-18 14:00
_I_
_I_
Taigi, kad literatūra nepaversta. Dabar pabandysiu mestelt kelis punktus kodėl:
1. Taip, pasakojimas įdomus, tačiau jis per daug laisvas - neliteratūriškas.
2. Yra kalbos kultūros klaidų ir bereikalingų sorry.
3. Tekstas akivaizdžiai nesutvarkytas. Net toks elementariai paprastas dalykas kaip žodžių tvarka yra svarbu, o čia vietomis jie tiesiog nudrėbti bet kaip.

Kas patiko? Tai, ką aš vadinu antiestetika. Taip verksmingumo yra ir patį graudaus gyvenimo paveikslą reikėjo palikti pačiam skaitytojuj susikurti. Tuomet įdomiau skaityti, kai ir pats gali šiek tik įlįst į kurinio veikėjų kailį ir nuspręsti ką jie jaučia, kuo gyvena. Dabar viskas yra perdėm tiesiog tiesmuka. Nesakau, kad reikia kokius simbolius prozoje pradėt kurti, tačiau reikia šiokio tokio subtilumo.
P.S. Mozaikinė kompozicija man nemaišė.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-18 10:41
anuka
skaityk Tiffany ir vargos komentarus - abu kalba tai, ką aš norėjau pasakyti. sėkmės.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-18 09:28
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
na išgyvenimai gal ir tikri. gal kiek hiperbuolizuoti. dznt matter. visa tai nepaversta literatūra. šiaip išpažintis su graudoku moralu. maniera (rašymo) ne tokia jau ir tragiška. du.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-18 06:13
Tiffany neskaitant šuns
Man nepasirodė banalu, nes kiekvieno žmogaus gyvenimas yra ypatingas.
Tačiau kaip kūrinėlis šis darbas atrodo lyg neišbaigtas. Vietomis susipina laikai, šiek tiek per dug skubant pasakojami įvykiai, sumalami, o kai kurie ištęsiami.
Gerai yra tai, kad moki pasakoti įdomiai.
Tiesiog man šis kūrinėlis atrodo dar beformis, lyg iš dienoraščio išplėšti keli puslapiai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-18 02:17
lyra
Ir nereikia kaltinti banalumu - tai tikras gyvenimas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą