Nemylėtajai

Nuo rudenio drėgmės tau nuolat skauda galvą,
Nuo pat dienos niūrios pradžios, praplyšęs dangus varva.
Ir vėl išalkusi skubi tu per balas į darbą,
Pamiršus dėl savęs gyvent ir vakar parašytą kalbą.

O sakiniai, kur rankoj neši, ant pripaišyto lapo,
Iškęs kančias, kurių kentėti jiems iki šiol neteko.
Tas komiksas, kuris sušlapęs jau nieko nebesako,
Nes rašalas išplautas jau kaip purvas nuo šio tako

O tiek daug netelpa galvoj: kas būta, kas nebūta...
Ir grįžusi namo mąstai reik remontuoti butą.
O mintys nešasi tolyn reik keisti jų maršrutą,
Jautiesi lyg krenti žemyn palikus parašiutą.

Prakiurusiam dangui daugiau jau nebėra tau vietos,
O rodos kristi ir pakilt tau daug darkart norėtųs.
Be pusryčių kaskart eini keliais rytinės dietos;
Ir skausmas netelpa širdy, jaunos bet nemylėtos...