Mano kitokios

Mano dangiškosios
Bijo tavo aštriasnapių
Todėl sprunka ir maivosi
Itališko šilko sparnais.

Mano nekaltos būtybės
Plaikstosi žemės galybėse
It vienuolės nuo Dievo nusisukusios,
Perkrikštytos dangaus fėjų
Į žemę krenta lyg perlai
Į turtuolių rankas,
Taip nuodemių ieško.
Kuo labiau jas liečia,
Tuo arčiau dangaus žvaigždės mirga.

Mano ypatingos,
Joms pralekiančios vėlės
Aureoles siuva,
O jos ir toliau krenta, muistosi,
Taip elegantiškai virpindamos
Trapaus porceliano plunksnas,
Kurios tuoj tuoj
Plūduriuos šalto
Nesudrumsto vandens paviršiuje