ant mano palangės gyvena balandžiai
tokie pilki ir nuolankūs lyg
debesys rudens pavargusio
jie kalba su vėju apie tą krantą, kur
grįžtant Kąstyčių Jūratės dar laukia
o kartais burkuoja įsimylėję
pražydusią pievoj raudoną gėlę
ir plunksnas prieš saulę šukuoja
jie išskrenda kartais nakties pasitikti,
o šviesai užliejus dažnai nesugrįžta
ant mano palangės gyvena balandžiai
ant mano palangės pasaulis visas